Įdomu

Longjyrbien – Norvegijos miestelis, kuriame draudžiama mirti

Longyearbyen – tai miestelis Norvegijai priklausančios Špicbergeno salos centre,  kuris yra labiausiai apgyvendinta Svalbardo salų vietovė. Tai pat tai viena toliausiai į šiaurę nutolusių Žemės gyvenviečių. Saulė čia nepakyla nuo spalio iki sausio mėnesio.


Nedidelis angliakasių miestelis už Poliarinio rato nėra kažkuo labai ypatingas, tačiau yra labai dažnai minimas dėl savo keisto 1950 metais priimto įstatymo – Longyearbyen’e yra draudžiama mirti. Priežastis, kodėl buvo priimta ši nuostata, yra tokia rimta, kad žmonės noriai šio įstatymo laikosi.

Longyearbyen’o žmonės turi mirti kur nors kitur. Pajutę, kad artėja jų gyvenimo pabaiga, jie turi keliauti į žemyninę Norvegijos dalį ir mirti ten. Taip žmonės ir daro, nors ne visada viskas įvyksta, kaip iš anksto suplanuota. Longyearbyen’e nelabai yra ką veikti vyresniems žmonėms, senjorų slaugos namų čia nėra, todėl išėjimas į pensiją dažniausiai reiškia ir išsikėlimą į žemyninę Norvegiją. Vieta, kur vidutinė vasario temperatūra yra apie -17 laipsnių Celsijaus, nėra labai tinkama vyresniems žmonėms. Netgi nėščiosios, likus trims savaitėms iki numatomo gimdymo, turi vykti į žemyninę Norvegijos dalį. Mažutėlė ligoninė saloje nėra tinkamai įrengta ir pacientus priima tik tada, kai reikia suteikti būtinąją pagalbą.

Šioje gyvenvietėje draudžiama mirti todėl, kad buvo pastebėta, kad čia kūnai niekada nesuyra. Tiesą sakant, tai nelabai ir stebina, nes sausas ir šaltas klimatas kūną paverčia mumija. Negana to, palaidoti kūnai ne tik nesuyra, bet ir sugrįžta į žemės paviršių. Tai – ne tik šiurpus vaizdas, bet ir šioks toks nepatogumas. Būtų logiška manyti, kad mirti Longyearbyen’e vis tiek turėtų būti leidžiama – juk laidoti mirusiuosius būtų galima ir kitur. Tačiau ši gyvenvietė yra maždaug pusiaukelėje tarp Norvegijos žemyninės dalies ir Šiaurės ašigalio – logistika yra tikras iššūkis, todėl  tuos, kurių sveikatos būklė verčia sunerimti, tiesiog racionaliau išsiųsti į žemyną’

Aišku, tai pavyksta ne visada. Žmonės Longyearbyen’e vis tiek miršta, nepaisant atsargumo priemonių. Yra žinoma atvejų, kuomet žmones užpuolė ir sudraskė baltieji lokiai, kurių čia priskaičiuojama virš 3000, o prieš kelerius metus vieną namą ir jame buvusį žmogų nusinešė sniego lavina. Tačiau tokiais atvejais kūnai yra tiesiog išgabenami ten, kur gali būti palaidoti tikintis, kad jie visiškai suirs. Kita išeitis – kremavimas. Pelenai, gavus specialų leidimą, gali būti palaidoti Longyearbyen’o teritorijoje.


Šis keistas įstatymas yra elementari atsargumo priemonė. 20 amžiaus pradžioje Ispaniškasis gripas nusinešė apie 50-100 milijonų gyvybių visame pasaulyje. 1918 metais Longyearbyen’e buvo palaidota 11 nuo šios ligos mirusių žmonių, o 1998 metais mokslininkai patyrinėjo jų nesuirusius kūnus ir surado vis dar aktyvų Ispaniškojo gripo virusą.

Žmonės iki šiol bijo šios ligos, nors niekas tuometinio jos protrūkio net neatsimena. Šiemet sukanka jau 100 metų po Ispaniškojo gripo protrūkio, tačiau baimė yra vis dar gyva, nes kūnai vis dar kyla į paviršių. Dabar mirusių žmonių kūnai saloje nėra laidojami todėl, kad norima apsaugoti ateities kartas nuo virusų, kuriuos galbūt mes nešiojame. Įmanoma, kad ateityje šiuolaikinis gripas būtų kur kas pavojingesnis, todėl apie laidojimą ten, kur kūnai nesuyra, negali būti nei kalbos.

Šaltiniai: delfi.lt; mybestplace.com

 

 

 

 

 

 

Longjyrbien – Norvegijos miestelis, kuriame draudžiama mirti
sfgdfg
Enter ad code here

  • To Top