100 metų – lygiai tiek gruodį sukako tarptautiniam Vilniaus oro uostui. Per šimtmetį jis priklausė net keturioms valstybėms: Vokietijai, Lenkijai, Sovietų Sąjungai ir Lietuvai. Oro uosto pradžia 1915-ieji, kai kaizerinė Vokietija dabartinėje teritorijoje įkūrė karinį aerodromą bombonešiui.
„Iki tol buvo aerodromas Šiaurės miestelyje. Ten buvo Rusijos imperijos lėktuvai, o paskui – vokiečių imperijos, kai atėjo. Šitam dideliam lėktuvui reikia daugmaž 200 m. ilgio pakilimo tako ir kad aplink būtų tuščia. Tuo metu čia buvo geriausia vieta“, – pasakojo Vilniaus oro uoste daugiau nei 40 metų dirbantis aviacijos istorikas Nikolajus Žukovas.
Vokiečiams pasitraukus čia įsikuria lenkai. Jie 1932-aisias pradeda naują aerodromo etapą – dalis jo tampa civiliniu oro uostu. Atidaryta pirma keleivinė linija Varšuva-Vilnius-Ryga-Talinas. Atėjus sovietams, 1946-aisiais pastatytas naujas terminalas – jis išliko iki šiol. Ten dabar įsikūrusi orlaivių aptarnavimo kompanija. Skraidyta į rytus: Maskvą, Minską, Kijevą, Sankt Peterburgą.
„1958 metais buvo priimtas sprendimas, kad senas takas neatitinka reikalavimų, reikia statyti naują. Sprendimas buvo priimtas ir kažkur nuo1960-ųju pradėjo įrenginėti. 1962 metais buvo jau pastatyt pirmas 1600 metrų takas. Tai – takas, kuris naudojamas ir dabar. 1973 metais buvo priimtas sprendimas jį prailginti – padarė 2000 metrų“, – aiškino N. Žukovas.
Pagrindinis oro uosto pastatas atidarytas 1954-aisiais, jį statė karo belaisviai: rumunai, italai.
Iki reaktyvinių lėktuvų atsiradimo Vilniuje tūpdavo lėktuvai iš Maskvos, skrisdavę į Berlyną ir Prahą. Reaktyviniai varikliai išplėtė ir Vilniaus susisiekimą – pradėti organizuoti skrydžiai į Sočį, Taškentą.
„Prieš Tarybų sąjungos pabaigą atsirado skrydžiai į Varšuvą, Frankfurtą, Londoną ir tuo metu aviakompanija jau vadinosi „Lietuvos avialinijos“. Maskvoje buvo priimtas spendimas padaryti eksperimentą“, – atskleidė oro uosto darbuotojas.
Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, baigtas statyti naujas keleivių išvykimo-atvykimo priestatas, atsisakyta rusiškų lėktuvų. Į Lietuvą pradėjo skristi užsienio bendrovių lėktuvai.
„Nepriklausomybės pradžioje visos šalys stengėsi padėti: ir Lenkija, ir Vokietija, ir Anglija“, – sakė istorikas.
Jis pasakojo, kad žmonių požiūris į skrydžius gerokai pasikeitė – anksčiau skrydis buvo prabanga ir tam tikra pramoga. Dabar tai daugeliui tapo kasdienybe.
„Anksčiau gi buvo pasiruošimas, bilietų pirkimas: reikia bilietą dar gauti, ne taip lengva. Paskui iš anksto į oro uostą atvažiuoti kavos, dar kažkas palydėti ateina. Tai buvo tokia tradicija – restoranas visada būdavo pilnas, ypatingai vasarą, kai būdavo skrydžiai į Palangą. Per dieną būdavo iki 10–15 skrydžių Vilnius-Palanga“, – prisiminė specialistas.
2017 m. oro uosto laukia pokyčių, bus rekonstruotas daugiau kaip keturiasdešimt metų skaičiuojantis orlaivių kilimo ir tūpimo takas. Prieš šimtmetį pradėtas kurti Vilniaus oro uostas yra vienas seniausių be pertraukų veikiančių oro uostų visame pasaulyje.
