Esu Martynas, man 20-imt, gyvenu Danijoje jau beveik 2 metus. Metus dirbau, o dabar pradėjau studijuoti. Per tiek laiko pradėjau ilgėtis gimtinės. Atsiradus ilgesiui, ramybėje nepaliko mintys apie grįžimą atgal į Lietuvą, bet žinojau, kad nebus lengva, kadangi mano tėvai Danijoje jau gyvena apie 15 metų. Jie apie grįžimą į Lietuvą net negalvoja, todėl mesti mokslus ir palikti tėvus Danijoj nėra lengva.
is dėlto, pamatęs savo pavardę šauktinių sąraše, giliai viduje apsidžiaugiau, nes į tai žiūriu kaip į galimybę sugrįžti atgal į Lietuvą. Ir jeigu gausiu šaukimą, nedvejodamas krausiuosi lagaminus ir vyksiu tarnauti, nes jaučiu tokią pareigą, lyg jausčiausi kaltas už tai, kad išdaviau Tėvynę, ją iškeisdamas į Daniją. Skaičiau įvairias emigrantų nuomones apie tai ir dėl jų man yra gėda. Dauguma tik ir šneka apie tai, kad Lietuva negalės jiems atlyginti 3000 svarų mėnesines algos, kurią gauna dirbdami skalbyklose ar fabrikuose ir dėl kariuomenės viską praras. Jeigu sugebėjai vieną kartą rasti darbą skalbykloj, sugebėsi ir antrą kartą. O tie, kurie gyvena Lietuvoje ir bando išsisukti nuo tarnybos, mane labiausiai liūdina. Skundžiasi, kad tai pažeidžia žmogaus laisvę ir išniekina laisvą pasirinkimą. Tokiems žmonėms reikia prasikrapštyti akis, pažvelgti į realybę ir pamatyti, kad gyvenimas nėra sąžiningas. Atsiradus pareigai, reikia ją vykdyti. Todėl gavę šaukimą eikit tarnaut, juk tik 9 mėnesiai, per tą laiką iš verksnių jus padarys vyrais.
Skandinavija.today už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Delfi.lt
