Lietuvių, dirbusių Norvegijoje su pabėgėliais, įspūdžiai. I dalis
„Mes, lietuviai, negalėdavome sau leisti nusipirkti pigesnio alaus, o pabėgėliai pirko brangiausią belgišką, kurio skardinė kainuoja beveik 6 eurus“, – dalijosi įspūdžiais skulptorius Vytautas Musteikis, dirbęs migrantų stovykloje Norvegijoje.
Lietuviai skulptoriai šią žiemą planavo vykti į Norvegiją įrengti naujos ledo galerijos turistiniame žvejų kaimelyje Salstraumene, esančiame tolimoje Šiaurėje.
Tačiau kai Norvegiją per Rusijos sieną užplūdo pabėgėliai, bendruomenės pastatą nusipirkęs verslininkas nutarė ten kurti ne ledo galeriją, o pabėgėlių centrą, o lietuvius menininkus pasamdė dirbti su atvykėliais.
Dauguma tų migrantų kalbėjo tiktai rusiškai, todėl lietuviai vieninteliai galėjo su jais susišnekėti.
Jau pirmosios akistatos nebuvo malonios: pabėgėliai be perstojo visiems skundėsi, kad lietuviai juos skriaudžia.
Pabėgėliai sujaukė ir norvegų gyvenimą. Praėjusias Kalėdas Salstraumeno gyventojai šventė gruodžio 21-ąją. Toks nurodymas buvo duotas siekiant neįžeisti toli nuo namų atsidūrusių musulmonų jausmų. Tiesa, lietuvių teigimu, daugelis pabėgėlių net nesuprato, kodėl Kalėdų šventės buvo paankstintos.
Nesupranta, nuo ko bėgo
Mėnesį Salstraumeno pabėgėlių stovykloje dirbęs skulptorius Marius Grušas šia veikla nesididžiuoja, tačiau guodžiasi, jog bent prasimanė pinigų, už kuriuos galės uždengti savo dirbtuvės stogą.
„Dažniausiai menininkai jaunystėje dirba barmenais, o man teko tai patirti jau subrendus“, – „Lietuvos rytui“ ironizuodamas kalbėjo 52 metų M.Grušas.
– Kas sunkiau – kalti skulptūras ar dirbti su pabėgėliais?
– Žodis „sunkiau“ netinka. Ten man atsibodo, darbas nykus ir nekūrybiškas.
– Ką dirbote?
– Budėjau naktimis. Buvo reikalaujama, kad stovykloje pabėgėliai 24 valandas per parą turėtų kur kreiptis, jei jiems kas nors atsitiktų.
Be to, Norvegijoje buvo keli padegimai – buvo baiminamasi, kad kotedžų padegimų vajus nepersimestų ir į Salstraumeną.
Porą kartų per naktį tekdavo apvažiuoti namukus, kur apsistoję migrantai. Nežinau, kuo būčiau padėjęs, jei kas nors būtų atsitikę. Tačiau toks buvo biurokratinis reikalavimas.
O paryčiui paruošdavau pusryčius: išvirdavau kiaušinių, papjaustydavau duonos ir sūrio, dar padėdavau margarino, šokoladinio sviesto.
Normalus norvegiškas maistas! Tiesa, man jis nevalgomas, o pabėgėliams sunkiai virškinamas.
Čia ramu. Kiekvienas pabėgėlis atskirai – visai normalus žmogus. Problemų kyla, kai jie susimeta į gaują.
– Nuo ko migrantai bėgo į Norvegiją?
– Daugelis nesupranta, nuo ko bėgo. Bet, atrodo, buvo sukelta masinė psichozė.
Kalbėjau su vienu – pagyvenęs žmogus, vedęs. Atvyko su vaiku. Kažkoks pažįstamas ar giminaitis pradėjo jam aiškinti, kad visi turi važiuoti.
Žmogus susikrovė lagaminus, viską metė ir išvažiavo. Dabar nesupranta, ko važiavo. Čia tokių – nemažai. Galima suprasti, kad tai buvo suorganizuota akcija.
– Kaip pabėgėliai nusiteikę?
– Sunku apibūdinti. Jiems kažkas pripasakojo, kad juos Norvegijoje privalo priimti ir duoti pinigų. Beveik visų tikslas – europietiškos pašalpos. Lietuvoje jūs tokių net surištų neišlaikytumėte.
Pagrindinė Europos problema – duodamos pašalpos. Girdėjau, amerikiečiai pabėgėliams neduoda nė cento – tik leidimą dirbti. O Europos Sąjungoje – kairysis žaliasis nudebilėjimas.
Tiesa, mūsų stovykloje buvo siras, kurio aš ir Lietuvoje nebijočiau: jis atvažiuotų, bandytų kurti verslą, mokytųsi kalbos. Bet tokių – absoliuti mažuma.
– Koks norvegų požiūris į atvykėlius?
– Iš pradžių buvo rožinis: kokie jie vargšai ir kokie norvegai laimingi, kad būdami turtingi gali tokiems padėti.
O tie parazitai pradėjo skųstis: juos skriaudžia! Ateina valdininkė ir pradeda piktintis.
Nieko nesakydamas nuvedžiau ją prie šiukšlių dėžės ir parodžiau, kiek maisto išmesta.
