Ar kada bus įvertintas 10 ir daugiau metų svetur pragyvenusių ir į Lietuvą grįžusių jaunų šeimų pasiryžimas savo vaikus mokyti būti lietuviais, parodys laikas. Svetimoje šalyje jauni žmonės ne tik kala pinigus šeimos ateičiai Lietuvoje, bet ir moko ten gimusius savo vaikus gimtosios kalbos ir daro viską, kad jų vaikai neprarastų ryšio su Tėvyne.
Kad tai tikrai nėra lengva, įsitikinome susitikę su į Išlaužą (Prienų r.) iš Norvegijos sugrįžusiais jaunais žmonėmis, pakalbėję su Išlaužo pagrindinės mokyklos mokytojomis. Į šią mokyklą per dvejus metus mokytis grįžo devyni mokiniai, dar du vaikučiai lanko vaikų darželį ir ateis į mokyklą.
Išvažiuoti sunku, grįžti – ne lengviau
„Prieš keletą metų suskaičiavome, kad dėl emigracijos netekome vienos klasės. Daugiausia mokinių iš mūsų atėmė Norvegija. Buvo vaikų, kuriuos tėvai išsivežė pasimokiusius pas mus, buvo ir tokių, kurie ten gimė, ir tėvai juos atsivežė paėmę iš tenykščių mokyklų. Šeimos nebuvo nutraukusios ryšių su mokykla. Tėvai konsultuodavosi su mūsų pedagogais, ruošėsi grįžimui. Viskas priklauso nuo tėvų. Viena mokinė, kol tėvai gyveno Norvegijoje, mokėsi lietuvių, o kai persikėlė į Angliją, liovėsi. Šeima nusprendė nebegrįžti, ir ryšiai su mokykla nutrūko. Didžiuojuosi tėvais, kurie parvežė vaikus į Lietuvą. Jiems reikėjo drąsiai apsispręsti išvažiuojant iš Lietuvos, ne mažiau drąsos reikėjo ir pasiryžus grįžti. Kai kurios šeimos dar viena koja Norvegijoje, bet jeigu jie paėmė vaikus iš norvegiškų mokyklų ir parvežė juos į Lietuvą, tikimės, kad atgalinio žingsnio nebežengs. Tas žingsnis sunkus ir tėvams, ir vaikams“, – teigia Išlaužo pagrindinės mokyklos direktorė Rasa Žilinskienė.
Pasak direktorės, pagalba išvažiavusiems lietuviukams priklauso tik nuo buvusios jų mokyklos. „Anksčiau buvo leidžiama sudaryti savarankiško mokymo sutartis su mokiniais. Tą pačią tvarką tėvų prašymu tikėjomės išlaikyti ir išvažiuojantiems į užsienį. Mokytojai su mokiniais bendraudavo per skaipą, siųsdavo užduotis paštu. Neilgai trukus ministerija uždraudė pasirašyti tokias sutartis. Atsiradus tarptautinėms duomenų bazėms, mokiniai nebegalėjo tuo pačiu metu būti dviejų mokyklų mokiniais. Patarėme tėvams tartis su Norvegijos mokyklomis, kad išeinant atostogų jos išregistruotų lietuviukus iš savo duomenyno, tuomet juos įsiregistruodavome pas save. Kol būdavo Lietuvoje, jie tapdavo mūsų mokiniais, maždaug du kartus per metus“, – pasakojo Išlaužo pagrindinės mokyklos vadovė. Anot R.Žilinskienės, aukojosi tėvai, bet reikėjo ir didelio mokytojų pasiaukojimo. „Labai didžiuojuosi savo mokyklos mokytojomis. Nė vien nepasakė: to nedarysiu, tas man nepriklauso“, – sakė mokyklos vadovė.
Tvirtos atžalos išauga iš tvirtų šaknų
Daugiausia iš svetur sugrįžusių išlaužiškių vaikų mokosi trečioje klasėje – net septyni. Šeši šiemetiniai trečiokai per dvejus metus parvyko iš Norvegijos. „Jeigu visi sugrįžtų, dar du turėčiau“, – viliasi trečiokų mokytoja Lina Knašienė. Ne visų vaikų tėvai parvažiavę, kai kuriuos prižiūri seneliai. „Jei vaikai sugrįžo, pargrįš ir tėvai“, – tiki mokytoja. L.Knašienei pradinėse klasėse teko mokyti dabartinę septintokę Justiną. Tėvai vėliau ją išsivežė į Norvegiją. Mokytoja ilgai padėjo savo mokinei nepamiršti gimtosios kalbos, neatitrūkti nuo lietuviškos mokymosi programos. Bendraudavo internetu. Po kelerių metų Justina sugrįžo. Čia šiuo metu mokosi dar du jaunesni šeimos vaikai. Mokytojos manymu, vaikams pritapti naujoje mokykloje būtų sunku, jeigu jų tėvai nebūtų dėję pastangų. Pirmą kartą lietuviškos mokyklos duris šiemet pravėrusiems trečiokams, trynukamas Martynui, Akvilei ir Viltei, lietuviškos raidės ne naujiena: „Kol gyveno Norvegijoje, vaikų mama pirko pratybų sąsiuvinius, mokė pati, konsultavosi su ten gyvenančia lietuve pedagoge. Vasarą jie atvažiuodavo pasirodyti, kiek pratybų išsprendė“. Mokytoja sako, kad lengviau adaptuotis tiems mokiniams, kuriuos tėvai dažniau atveždavo į savo gimtinę. Norvegijoje mokyklą lankiusius vaikus čia daug kas stebino. Stebino, kad mokykla turi valgyklą, nereikia maisto atsinešti dėžutėje, kad pas mus mokomasi greičiau, tvirčiau. Anot pradinukų mokytojos, didžiausia problema Norvegijoje mokytis pradėjusiems vaikams yra rašyba, kai kuriems pora mėnesių žodžiai strigdavo.
Pasak L.Knašienės, iš svetur parvažiavę vaikai turi didesnę motyvaciją mokytis, jie nori greičiau pasivyti draugus, juos viskas domina. Mokytoja didžiuojasi mokinukų laimėjimais. „Viena mergaitė pasakė: kaip gerai, kad man nebereikia versti iš norvegų į lietuvių kalbą. Po trejų metų mokymosi ten jai tekdavo pirmiausia pagalvoti norvegiškai, paskui mintyse išversti į lietuvių kalbą. Kiek tai laiko užima“, – džiaugėsi mokytoja. Pasak pedagogės, iš gimtinės žmones išveda noras užsidirbti ir įgyvendinti savo svajones gimtinėje, o grįžta dažniausiai tik tie, kuriems rūpi dvasiniai dalykai. Mokytojos manymu, didelės reikšmės turi, kas buvo jų seneliai, proseneliai, kiek jiems svarbi gimtinė. „Trynukų prosenelė buvo žinoma mokytoja, muziejininkė, močiutė vandenis judino, kaip galėtų anūkai nemokėti lietuviškai“, – nesistebi mokytoja.
Svetima padangė neatstos savos
Kęstutis Revuckas su šeima į gimtąjį Išlaužą visam sugrįžo praėjusią vasarą. Penkias klases Norvegijoje baigęs Revuckų sūnus Tomas Išlaužo pagrindinėje mokykloje antrą kartą eina į penktą klasę, ketverių metų Rosita žingsniuoja į Išlaužo vaikų darželį, darbą susirado Kęstučio žmona Lina, o jis pats savo rankomis kuria šeimai jaukius namus Išlauže – tai taip pat rimtas darbas. Vyras dar nėra tvirtai apsisprendęs, ką dirbs Lietuvoje: kurs verslą ar ieškos darbo. „Ar buvo lengva vaikams pritapti mokykloje?“ – teiraujamės išlaužiškio. „Mes visą laiką tam ruošėmės, vežėmės užduotis, sūnui padėdavo psichologės specialybę turinti mama. Drausdavau savo vaikams su lietuviais kalbėti norvegiškai. Tomas gailisi Norvegijoje likusių draugų ir sniego. Jis – gamtos vaikas. Su ašaromis jis anksčiau išvažiuodavo ir iš Lietuvos“, – sako tėvas.
Kęstutis pirmą kartą užsidirbti į Norvegiją išvažiavo būdamas 18 metų. Baigė Lietuvoje mokslus, įsigijo specialybę ir vėl išvažiavo. Ilgam ir su šeima. Pastaruosius šešerius metus viename slidinėjimo centre jis turėjo liftų operatoriaus-mechaniko darbą ir dar geresnių pasiūlymų, jei liks ir įsitvirtins. Grįžo. „Daug kam nesuprantama, kodėl tai padariau, bet toks buvo mūsų abiejų su žmona sprendimas“, – šypsosi jaunas vyras. Norvegijoje pabuvoję ir užsidirbę grįžo Kęstučio brolis ir sesuo. Visi jie Išlauže. „Visa šeima vienodai šnekame: svetima padangė niekada neatstos savos. Kai kurie žmonės ten randa laimę, o aš neieškojau. Visą laiką galvojau grįžti, išvažiavau tik užsidirbti. Visi žino, kad atlyginimai ten nepalyginami, nors nekalba, kad daug kas išpūsta. Norint gyventi Norvegijoje visavertiškai, reikia įsigyti patirtį, gerai išmokti kalbą, mokėti didelius mokesčius, pirkti gerus automobilius, pritapti, būti vienu jų“, – mano Kęstutis. Pasak jo, ten dirbantys dažnai nutyli, kad gerus atlyginimus lietuviams išsikovoti sunku, o norvegai iš lietuvių stengiasi išspausti viską.
Sunku patikėti, kad pavyzdingai šeimai būtų grėsęs „Barnevernet“ kumštis, bet Kęstutis sako, jog nuo to niekas nėra apsaugotas. „Labai nemalonių procedūrų ten vykdoma. Sakykime, nueini su vaiku pas gydytoją sveikatos pažymėjimo, o gydytojas ne vaiko sveikatą vertina, o tavo bendravimą su vaiku, užduoda daugiau klausimų ne vaikui, o tėvui. Jauti spaudimą ir supranti, kad tie klausimai visai nesusiję su sveikata. Mokyklose specialūs nematomi darbuotojai stebi vaikus. Mūsų sūnus buvo sąžiningas ir pasisakė, kad jį tardė. Šokas ištinka sužinojus. Jeigu vaikas aktyvus, išsiskiria, tai yra blogai. Jie vaiką slopina, spaudžia tėvus, pastabas duoda. Mes tiesiogiai nesusidūrėme, bet tokie dalykai ten vyksta. Vaikus atima ne tik iš lietuvių ir imigrantų iš kitų šalių, bet ir iš norvegų ir perduoda auginti kitiems“, – pasakojo lietuvis.
Prarandame lietuvius
Išlaužo pagrindinės mokyklos trečiokų Martyno, Akvilės ir Viltės mama Jurgita Belevičienė Išlauže kol kas viena su vaikais. Juokiasi įsikėlę tik viena koja. Vyras Norvegijoje turi verslą, verslas susijęs su Lietuva. „Mes ilgai ten prabuvome, pastaruosius devynerius metus gyvenome nuolat, anksčiau su pertraukomis, vaikai lankė norvegišką darželį, mokyklą. Niekada taip nebuvo, kad mes nesimokytume lietuvių kalbos, nes žinojome, kad vieną dieną grįšime. Vaikams ir mokytoją samdėme, ir pati mokiau. Jeigu būtų mokėję vien norvegų kalbą, dabar jiems būtų nelengva“, – pasakojo motina. Pasak jos, į Norvegiją išvažiuoja ne tik juodadarbiai, darbai ten kuo toliau, tuo labiau nesimėto. Visus motyvuoja uždarbis. „Nereikia būti ekonomistu ar verslininku, kad suprastum kodėl. Kainos Lietuvoje gąsdina, aš drabužius perku Norvegijoje, nors daug kas nepatiki. Bet taip yra. Turiu pažįstamų, kurie planuoja grįžti užsidirbę, bet yra ir tokių, kurie niekada negrįš“, – sako Jurgita. Pasak Jurgitos, skaudžiausia, kad Lietuva praranda lietuvius. „Daug lietuvių, kurių vaikai jau nebekalba lietuviškai. Jeigu tėvai vaiką nuo vienų metų išleidžia į darželį, natūralu, kad pirmieji žodžiai jam bus norvegiški. Su tėvais susitinka vakare, močiučių, senelių ten nėra, tad, savaime aišku, norvegų kalba vaikams tampa gimtoji“, – nesistebi moteris.
Lietuvoje Jurgitą labiausiai glumina uždarbio ir kainų neatitikimas, o turtingoje Norvegijoje ji pastebėjo didelių trūkumų. Pirma, šeimų politika. „Negali sakyti, kad mes nejutome to netikrumo, tą netikrumą junta ir jie patys. Teko iš arčiau pažinti norvegų šeimą, kurioje augo iš problemiškos norvegų šeimos paimta mergaitė. Mačiau tik sugniuždytą vaiką, kuris dvejus metus gyvena svetimoje šeimoje, ir problema nebuvo išspręsta“, – sakė lietuvė. Antra problema, Jurgitos manymu, yra perdėtas pataikavimas bėgliams iš musulmoniškų kraštų. „Tai mes dirbame, o jie poilsiauja, vidury dienos. Gauna socialinius būstus, važinėja gerais automobiliais. Netoli nuo tos vietos, kur mes gyvenome, buvo keliolikos namų gyvenvietė, gyveno visi norvegai ir jiems buvo duotas laikas išsikelti, o jų vietoje apgyvendino pabėgėlius.“
