Jau kuris laikas žmonės raginami pareikšti nuomonę internete, kas, jų manymu, stabdo emigrantų grįžimą į Lietuvą. Nusprendžiau pasidalyti savo patirtimi. Grįžau iš emigracijos ir gyvenu Lietuvoje jau porą metų. Gyvenimo keliai buvo geram dešimtmečiui nubloškę į Švediją, paskui parvedė atgal. Įsitikinau, kad niekur nėra duonos be druskos. Skirtumas tik tas, kad užsienyje ji patepta sviestu. O čia – kaip kam pasiseka.
Į Švediją emigravau 22 metų, kai baigiau mokslus. Kol po mokslų visi svarstėme, ką veikti gyvenime, o aš buvau baigęs KTU verslo vadybą. Paklausiau pusbrolio patarimo ir išvažiavau pas jį į Švediją. Pradėjau nuo darbo bare, nes studijų metais Kaune buvau dirbęs barmenu. Tuo metu važiavau vienas, šeimos neturėjau, tai keisti darbo vietas buvo paprasčiau, nevaržė atsakomybė už šeimą. Taip po truputį įsitvirtinau, kol galiausiai pradėjau dirbti siuntų išvežiojimo kompanijoje. Joje ir likau, nes patiko, tenkino alga, kolektyvas ir karjeros laiptais kilau. Švedijoje po kelerių metų susitikau lietuvaitę, su kuriame dabar gyvename, auginame mergaitę. Nesame susituokę, bet vis tiek esame šeima :). Grįžus į Lietuvą tenka labai daug dirbti, gyvenimą kurti. Dažnam tai primena vargą. Be viso to, man į akis labiausiai krinta kultūrinės ypatybės: nuolatiniai skundai, bumbėjimas ir valdžios požiūris į paprastą žmogų.
Pirmiausia, labai vargina nuolatinis žmonių nepasitenkinimas ir negatyvus požiūris. Juokaujame su draugais, kad klausimą „kaip sekasi?“ seniai laikas keisti klausimu „kaip labai tau nesiseka?“. Ir kalbės žmonės, pasakos nesustodami, nes mums gi visada nesiseka. Kartais daugiau, kartais mažiau, bet visi turėtų ką papasakoti ir paaiškinti, kodėl yra nelaimingi, niūrūs ir surūgę. REKLAMA Ir tai vargina. Ypač kai žinai, kad gali būti kitaip.
Užsienyje žmonės nebūtinai rojuj gyvendami sugeba būti pozityvūs ir džiaugtis tuo, ką turi. Antra, vienas kultūros bruožas – nuolatinė kritika vieno kitam. Nedaug kas pas mus gerą žodį pasako ar darbą pagiria. Daugiau kabinėjasi ir ieško, kaip sukritikuoti. O Švedijoje, nors iš pradžių įtariai žiūrėjau į teigiamus pasakymus (vis manydavau, kad įsiteikti nori arba kad tuoj kokios paslaugos prašys), paskui labai prie jų pripratau. Tokia kultūra – pirmiausia akcentuoja, kas gerai padaryta, kas pavyko. Ir trečias svarbus dalykas – valdžios požiūris į žmones.
Grįžau iš Švedijos oro įkvėpęs, supratęs, kad ir moku ir galiu savo verslą kurti. Bet pagyvenęs matau, kad valdžia visiškai žmonėmis nepasitiki, visokiomis biurokratinėmis kliūtimis užkerta kelią, nes turbūt tautą laiko asilų banda. Asilų bandą reikia kontroliuoti, o ko nepavyksta sukontroliuoti, tą reikia uždrausti. Kad ir mažus dalykus. Nuvažiavęs į Švediją po kiek laiko mečiau rūkyti. Aišku, pagrindinis motyvas buvo pinigai, nes cigaretės ten brangios, bet ir apie sveikatą galvojau. Mesti nebuvo lengva, tad kol atpratau, nikotino poreikį mažinau „snusu“ (kramtomuoju tabaku. – Red.), o ne deginamu tabaku su dervomis. Švedijoj „snusas“ vietoj cigarečių yra laisvai prieinamas, niekas jo nedraudžia ir palikta žmogui laisvė rinktis savo ir aplinkinių sveikatą mažiau žalojantį variantą.
O pas mus niekas ir galvos nesuka dėl tokių „smulkmenų“ – uždraudė, nesigilino nei kam, nei kodėl. Būtent iš tokių mažų dalykų jauti, kad valdžia ten laiko suaugusius žmones protingais ir žino, kad svarbiausia – duoti pasirinkti, nes žmogus pats supras, ko jam reikia. O turėdamas galvą ant pečių jis bus kur kas atsakingesnis už savo veiksmus ir jų pasekmes. Manęs ir mano noro grįžti šie dalykai nesustabdė, bet ta bendra atmosfera vis tiek slegia. O kalbant apie sąlygas užsienyje, konkrečiai – kainas ir pragyvenimą Švedijoje, tai mano įspūdžiai keitėsi.
Iš pradžių kainos, aišku, gąsdino. Pramogos atrodė neįperkamos, o maistas parduotuvėse brangus. Nors, aišku, su Norvegija vis tiek nepalyginsi. Bet kol jaunas buvau, tai ir išlaidas kitaip planavau – gyvenom keliese bute, dalijomės nuomą, o dirbdamas naktinėse pamainose pamačiau, kad tikrai galiu užsidirbti. Gal viskas pasikeitė, kai pradėjom su mergina gyventi. Išsikėlėm atskirai, nes norėjosi ir erdvės, ir komforto. Tada tikrai labiau iš pradžių reikėjo pataupyti, bet kadangi abu dirbome, pinigų vėjais neleidome, tai iš tikrųjų visai gera gyvenimo kokybė buvo, prie kainų pripratau. Kai į Kauną grįžome, tada galutinai pajutau, kad lietuviai labai jaudinasi dėl kalafiorų ir kitų maisto produktų kainų. O palyginti nedaug moka už nuomą arba savo buto išlaikymą. Švedijoje priešingai – viskas brangiau, o labiausiai per kišenę kerta būtent nuoma ir transportas. Bet vis tiek man atrodo, kad svarbiausia – išlaidas planuoti į priekį, pataupyti, o ne per dieną pinigus prašvilpti. Švedijoje sutaupai daugiau, bet daugiau ir išleidi. Čia, Lietuvoje, nesiskundžiam dėl pinigų. Tačiau slegia atmosfera ir bendra kultūra. Grįžome į Lietuvą, nes norėjome, kad dukra augtų greta senelių ir kitų giminių. Esame patenkinti, tačiau pagyvenęs užsienyje ir vėl čia sugrįžęs, manau, matau objektyvias priežastis, kodėl dauguma lietuvių grįžti nesiryžta. Ir tai – ne pinigai.
