Ar pakantumas tikroms ir tariamoms šalyje priglaustų svetimšalių kultūrinėms nuostatoms privalo turėti ribas?
Gali įsižeisti
Kai kalbama apie europietiškus imigrantų integravimo į visuomenę standartus, dažnai galima išgirsti teiginį, kad tolerancijos niekada nebūna per daug. Būtų sunku su tuo nesutikti, tik kartais gyvenimas pradeda kelti keblius praktinius klausimus, į kuriuos gana sunku atsakyti visais atvejais tinkančiais teoriniais atsakymais. Atsakymų į tokius klausimus pastaraisiais metais gana dažnai ieškoma Norvegijoje, susidūrusioje su dideliu pabėgėlių antplūdžiu.
Jau nebe pirmą kartą, artėjant didžiosioms metų pabaigos šventėms, šalyje kyla šurmulys dėl įvairiose mokymo įstaigose ruošiamų kalėdinių renginių. Pernai ne tik norvegų, bet ir tarptautinė žiniasklaida plačiai aptarinėjo skandalu tapusį vienos Oslo priemiestyje esančios vidurinės mokyklos administracijos sprendimą.
Gal viskas būtų išsisprendę savaime ar bent jau būtų įvardyta kaip nesusipratimas, jei ne Karianne Haug pasipiktinimas. Lesterudo mokyklą lankančios moksleivės mama šios mokymo įstaigos administracijos buvo paprašyta duoti sutikimą dukrai dalyvauti tradiciniame kalėdiniame renginyje. Kaip visada, jo metu vaikai eina ratelį aplink papuoštą Kalėdų eglutę ir gieda kalėdines giesmes. Paprastai šį renginį mokykloje papildydavo moksleivių dalyvavimas pamaldose bažnyčioje. Kai kurių mokinių tėvai pranešdavo, kad jų vaikai neis į bažnyčią ir dalyvaus tik šventinėje vakaronėje, ir tai nieko nestebindavo.
„Žinoma, jie daro teisingai atsiklausdami tėvų, ar leis vaikus į mišias, tokia tvarka buvo jau daug metų, ir čia nieko blogo. Bet prašyti tėvų sutikimo, kad mokiniai galėtų šokti aplink kalėdinę eglutę? Kas bus toliau? Kiek dar panašių dalykų reikės apsvarstyti, ir ar pagaliau bus kokia nors riba? Kas tai sugalvojo ir kokiu tikslu?“ – piktinosi K.Haug, kalbėdamasi su vieno leidinio žurnalistu. Moteris prisipažino, kad kreipėsi į žiniasklaidą tik todėl, kad buvo šokiruota mokyklos administracijos prašymo.
Kai Norvegijos ir kitų valstybių spaudoje pasirodė antraštės apie „karą su Kalėdomis“ kai kuriose norvegiškose mokyklose, Švietimo ir ugdymo direktorato atstovai paaiškino, kad dalis švietimo įstaigų jau įgyvendino rekomendacijų rinkinį, kuriuo siekiama užtikrinti „ypatingą atsargumą“ organizuojant religinio pobūdžio renginius. O šios rekomendacijos esą remiasi Europos Žmogaus Teisių Teismo išsakyta pozicija dėl vadinamojo religinio neutralumo mokyklose.
„Ėjimą rateliu aplink Kalėdų eglę ir kalėdinių dainų dainavimą mes interpretavome kaip religinio pobūdžio renginį. Mes norime apginti save ir neperžengti jokios ribos. Būtent todėl ir kreipėmės į tėvus bei globėjus, kad jie duotų sutikimą savo vaikams šokti aplink kalėdinę eglutę“, – aiškino Lesterudo mokyklos vadovė Gry Hovland.
Gruodžio vaišės
Pernykštį apsidraudėlių Norvegijos švietimo biurokratų „karą su Kalėdomis“ būtų galima laikyti šypseną keliančiu nesusipratimu ir tiesiog pamiršti. Tačiau, pasirodo, iki kalėdinės taikos čia dar toli. Apie naują ataką (o gal atakas?) sužinota šį rudenį. Paaiškėjo, kad Ekholto mokyklos, esančios Vestfoldo grafystėje, Rygge municipalitete, direktorė, likus dviem mėnesiams iki Kalėdų, per susirinkimą paprašė kalėdines vaišes mokykloje rengsiančių tėvų nevadinti jų kalėdinėmis. Pasak direktorės, jas reikėtų vadinti gruodžio vaišėmis arba žiemos vaišėmis. Žinoma, toks prašymas šokiravo tėvus: kas ir kodėl mokyklose draudžia vartoti žodį „Kalėdos“?
Matyt, bendruomenės pasipiktinimas buvo toks didelis, kad sujudo ir politikai. Pasak norvegų spaudos, Pažangos partijai priklausantis municipaliteto tarybos narys Michaelas Torpas, į kurį kreipėsi daug Ekholto mokyklos tėvų, išsikvietė jos vadovę pasiaiškinti. Ši savo ruožtu tvirtino, jog tai tik nesusipratimas: esą ji niekada nemėgino drausti švęsti mokykloje Kalėdų, o tik prašiusi tėvų rasti kitą kalėdinę vakaronę įvardijantį žodį, kuris „labiau skatintų integraciją“. Mokyklos direktorė aiškino, kad nors kai kuriems mokyklą lankantiems vaikams Kalėdos yra „sudėtinga šventė“ (nebūtinai tik imigrantams, bet ir tų krikščionių denominacijų atstovams, kurie nešvenčia Kalėdų), tačiau jų vis tiek lauks kalėdinė eglutė ir vaišės.
Pasak mokyklos vadovės, kai mokinių tėvai ruošia tokius renginius, kaip kalėdinės vaišės, juose turėtų dalyvauti visi. „Mes matome, kad kai kurie vaikai „iškrinta“ iš mokykloje rengiamos Kalėdų vakaronės, todėl maniau, kad jie galėtų dalyvauti bent du kartus per metus mokykloje tėvų rengiamuose renginiuose“, – pabrėžė direktorė.
Kalėdos be vyno
Vietinio municipaliteto tarybos narys M.Torpas nemano, kad reikėtų pritarti tokiai „kalėdinio neutralumo“ iniciatyvai, kad ir kokiais gerais ketinimais ji būtų paremta. „Kalėdų šventimas – gilias šaknis Norvegijos visuomenėje ir norvegiškose mokyklose įleidusi tradicija. Yra dalykų, į kuriuos negalima kėsintis“, – pareiškė jis. Anot politiko, sudaryti geras sąlygas mokiniams iš tautinių mažumų yra svarbu, tačiau tai neturi būti daroma norvegų kultūros ir tautos tradicijų sąskaita.
„Karo su Kalėdomis“ fronte paliaubų, regis, kol kas sunku tikėtis. Nors rengti kalėdines, o ne žiemos vaišes šalies mokyklose oficialiai neuždrausta, tačiau glaudesnės imigrantų integracijos apologetai nesiruošia taip lengvai pasiduoti. Islamo ekspertas Larsas Gule pernai šalies nacionalinio transliuotojo NRK eteryje iškėlė pasiūlymą švęsti Kalėdas be alkoholio.
Jo teigimu, jei ant šventinio stalo neliktų vyno, alaus ir kitų alkoholinių gėrimų, tai padėtų sustiprinti musulmonų integraciją į Norvegijos visuomenę. „Su alkoholiu susiję mitybos įpročiai ir tradicijos gali sukurti barjerus. Daugelis musulmonų niekada net kojos nekels į barą, nes tai vieta, kurioje vartojamas alkoholis“, – sakė ekspertas.
Jo manymu, jei, artėjant Kalėdų švenčių sezonui ir šventiniams įmonių vakarėliams, būtų parodyta daugiau pagarbos nevartojantiesiems alkoholio ir ant šventinio stalo neliktų alkoholinių gėrimų, gali būti, kad kitą kartą tokie žmonės noriau dalyvautų tokiuose renginiuose, dėl kurių ligi šiol būdavo nusiteikę skeptiškai.
Gal keisti vėliavą?
Kai kurių ekspertų siūlymai dėl geresnės tautinių ir religinių mažumų integracijos keisti Kalėdų šventimo tradicijas neatrodytų pernelyg keisti, jei juos palygintume su dar didesnio politinio korektiškumo siekiančiais Norvegijos valdžios sprendimais. Antai Imigracijos direktoratas neseniai buvo išleidęs potvarkį, kad visos šalies bažnyčios, kurių pastatuose numatoma laikinai apgyvendinti pabėgėlius, turi užtikrinti „religinį neutralumą“. Tai reiškia, kad iš jų turi būti pašalinti kryžiai, Jėzaus atvaizdai ir kiti religiniai simboliai, galintys trikdyti atvykėlius.
Dar įdomiau, kad Norvegijos valdžia dėl to nebuvo gavusi nė vieno į šalį atvykusio pabėgėlio prašymo: šalies žiniasklaida išsiaiškino, kad tai buvo pačios Imigracijos direktorato vadovybės iniciatyva. Kilus triukšmui, direktorato pareigūnai atšaukė tokį potvarkį, tačiau neišlipo iš apkasų. Išliko kiti gyvenamosioms pabėgėlių vietoms skirti reikalavimai: ant jų sienų negali būti religinių simbolių, migrantų stovyklų teritorijoje negali būti rengiamos religinės apeigos ir t. t.
Tačiau sunku nepastebėti, kad pabrėžtinis „religinis neutralumas“ glaudesnės integracijos vardan biurokratams neretai aptemdo sveiką protą. Kalėdų ar kryžiaus baimė persekioja anaiptol ne į Norvegiją atvykstančius musulmonus pabėgėlius: juk, pasak norvegų žurnalistų, jeigu jie taip bijotų ar nekęstų kryžiaus, kažin ar veržtųsi į šalį, kurios valstybinėje vėliavoje puikuojasi šis krikščionybės simbolis. O juk Norvegijos vėliava su kryžiumi neišvengiamai pasitinka kiekvieną į šalį atvykstantį svetimšalį.
