JAV prezidento Donaldo Trumpo pareiškimas apie Švediją kaip apie tikrą pragarą, kuriame siaučia nusikaltėliai imigrantai, yra tiesiog siurrealus. Po pasakymo, kad šalyje įvyko teroristinis išpuolis, kurio iš tiesų nebuvo, trečiasis Švedijos miestas Malmė (Malmö) tapo tikru taikiniu. Paulis Josephas Watsonas, dešiniojo portalo „Infowars“ redaktorius, pasiūlė apmokėti liberalių pažiūrų žurnalistų išvyką į Malmę, kurią apibūdino tarsi karo zoną. Buvęs UKIP lyderis Nigelis Farage’as miestą apskritai pavadino „Europos išprievartavimų sostine”.
Švedijai, šaliai, pasižyminčiai aukštais gyvenimo standartais ir nedideliu nusikalstamumu, tokie dalykai buvo tikras šokas.
Ar šiuose kaltinimuose yra tiesos? Trumpas atsakymas – ne. Malmė iš tiesų yra patraukli vieta. Eresūno (Øresundo) tiltas šį 342000 gyventojų turintį miestą jungia su Kopenhaga. Vertinant skandinaviškais standartais, miestas pasižymi gausia etnine įvairove, bruzdesiu ir netgi šiokia tokia netvarka. O vertinant labiau į pietus esančių šalių standartais, Malmės gatvės atrodo iš tiesų tvarkingos ir ramios.
Be abejonės, Malmės gyventojų sudėtį gerokai pakoregavo imigracija. Trečdalis šio miesto gyventojų yra gimę ne Švedijoje. Daugiausia Malmėje yra imigrantų iš Irako, Serbijos, Danijos ir Lenkijos. Atvykėlių skaičius itin išaugo pastaraisiais metais.
Tačiau to tikrai negalima pasakyti apie nusikaltimų skaičių. Smurtinių nusikaltimų statistika Malmėje priverstų nustebti daugelį didžiųjų JAV miestų. 2015-aisiais minėtiesiems 342000 gyventojų teko 12 žmogžudysčių. O štai, pavyzdžiui, Los Andžele žmogžudysčių koeficientas yra net septynis kartus didesnis. Nors santykinai saugioje Švedijoje tos 12 žmogžudysčių visgi kelia nerimą, tačiau žmogžudysčių skaičius čia yra nedidelis ne tik lyginant su dauguma JAV miestų, tai netgi nėra didžiausias koeficientas pačioje Švedijoje.
Tad kaip taip atsitiko, kad miestas susikūrė tokią reputaciją? O D. Trumpas net nėra pirmasis, Malmę pavaizdavęs tamsiomis spalvomis.
Viena iš priežasčių gali būti pati Skandinavijos žiniasklaida. Malmė joje neretai vaizduojama kaip pavojinga vieta, kuri pastaruoju metu tapo pabėgėlių atvykimo tašku. Toks vaizdavimas daro įtaką visuomenės nuomonei: štai 2013-aisiais išsigandę tėvai iš vienos Danijos provincijos neleido savo vaikams vykti į mokyklinę ekskursiją šiame mieste.
Skandinavijos žiniasklaidoje šis vaizdavimas išties dažnas. Štai, pavyzdžiui, Kopenhagos Nørrebro rajonas, kuriame dar 2007-aisiais buvo šiek tiek nedidelių neramumų, žiniasklaidoje neretai pavadinamas „Norrebronxu”, visškai ignoruojant faktą, kad tai yra hipsteriška, tvarkinga ir pasiturinčių žmonių gyvenama vietovė.
Be abejonės, yra ir kitų priežasčių, kodėl Malmė kelia nerimą. Vasarį Rinkeby rajone vykusios riaušės tikrai nėra ramaus miesto ženklas. Neseniai atvykę imigrantai galbūt nesukelia nusikaltimų pagausėjimo, tačiau Švedijoje jiems išties nelengva integruotis ir sulaukti sėkmės. Įmigrantų įsidarbinimo lygis išlieka žemas, tą nulemia ne tik skirtingos Švedijos ir valstybių, iš kurių atvyksta imigrantai, švietimo sistemos bei darbo rinkos, bet ir diskriminacija bei kalbos barjeras. Švedijoje daugelyje darbų puikus švedų kalbos mokėjimas yra privalomas, tad migrantams čia neretai sunku susirasti ir nedaug apmokamą darbą, pavyzdžiui, greitojo maisto restorane. Tai visgi nereiškia, kad fiziškai imigrantų gyvenimo sąlygos yra prastos. Skandinaviškos gerovės išmokos ir gyvenimo sąlygos yra išties neblogos.
Tačiau, pavyzdžiui, Malmėje esančiame Rosengårdo rajone 60 procentų gyventojų yra gimę ne Švedijoje. Tokiose vietose gyventojai dažnai tampa izoliuoti nuo kitų miesto bendruomenių, tai sukuria nusivylimo ir bejėgiškumo jausmą. Kaip rašė vienas buvęs Stokholmo gyventojas, „Stokholmas yra labiausiai atskirtimi pasižyminti sostinė Europoje”.
Iš esmės tai nėra vien Švedijai būdingas dalykas. Panašios problemos egzistuoja ir kituose Skandinavijos miestuose, taip pat ir Vokietijoje ar Prancūzijoje. Štai, pavyzdžiui, vienas palestiniečių kilmės danas prisimena, kad kai praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje jo šeima apsigyveno netoli Kopenhagos, jau netrukus įvairių institucijų atstovai leido aiškiai suprasti, jog niekas iš jų neužims reikšmingos vietos Danijos visuomenėje tol, kol šalyje negyvens trečioji šios šeimos karta. Tokiomis priemonėmis tikrai sunku tikėtis integracijos ir bendrumo jausmo.
Tačiau Danija neišgyveno tokio intensyvaus puolimo, kokio paskutiniu metu sulaukė Švedija. Kodėl? Gali būti, kad tai nulemia skirtinga politika prieglobsčio prašytojų atžvilgiu. Danijoje ji yra ganėtinai griežta, o štai Švedija, atvirkščiai, yra valstybė, priėmusi daugiausia vienam gyventojui tenkančių pabėgėlių Europoje.
Tuo dabar visaip stengiasi pasinaudoti norintys pateisinti žiaurias politines priemones: jei pasiduodi neapykantai ir mažumų baimei, Švedijos požiūris gali pasirodyti nesėkmingas. Visgi tai, kad šalies oponentai formuluoja argumentus apie ją meluodami, daug pasako apie šios šalies sėkmingą veiklą.
Parengta pagal citylab.com.
