Daugelis švedų įpratę Velykas švęsti kartu su artimais ir tolimesniais giminaičiais. Tai puiki proga atrakinti vasarnamius ir išvalyti per žiemą nugulusias dulkes bei išbaidyti ramiai peržiemojusias lauko peles.
Šventės kaime
Nors šiuolaikiniai švedai yra miestų gyventojai, didžiosios daugumos vieną koja vis dar likusi kaime. O jei jie neturi šeimos narių, gyvenančių kaimo vietovėse, dažnas jų ten turi vasarnamį.
Švedijos įvaizdį formuoja agrarinė padermė: tai tauta stiprių, raumeningų valstiečių, užaugintų mėsa ir ropėmis. Dauguma žmonių pripažįsta, kad Švedijoje šventės turėtų būti švenčiamos kaime. Velykos nėra išimtis.
Tradicinis švediškas vasarnamis
Velykos yra pirmas ilgasis pavasario savaitgalis ir daugeliui tai reiškia pirmą kelionę į savo vasarnamį, kuris visą žiemą buvo užrakintas ir apleistas. Atidaromos langinės, išvėdinami per žiemą pridusę kambariai, o uždegtos malkos, kaip taisyklė, pripildo dūmais virtuvę. Jeigu gyvenate pietinėje Švedijoje – išbėgus į kiemą iškosėti dūmų, pamatysite tarp paskutinių pusnių poros beieškančią kielę. Šiaurinėje Švedijoje Velykos yra labiau slidinėjimo sezono uždarymo atostogos.
Senoviškų virtuvių vasarnamiuose švedai ardyti nelinkę
Kai namelis jau išvalytas ir sušildytas, Velykos gali prasidėti. Iš arti ir toli atvyksta šeimos nariai. Velykų tikslas – susikviesti kaip įmanoma daugiau giminaičių.
Pasauliečių šventė
Nors kitose šalyse Velykos yra religinė šventė, Švedijoje ji tapo pasaulietine. Švedai yra gerokai nusmukę į statistinių lentelių apačią, kai kalbama apie apsilankymų bažnyčioje per metus skaičių, ir net jei Velykos tuos skaičius šiek tiek išpučia, dauguma žmonių švenčia namuose su savo šeimomis ir artimaisiais.
Dauguma tradicijų, susijusių su Velykomis, turi religines šaknis, bet tai švedams nei kiek netrukdo. Jie valgo kiaušinius, nes per Velykas jie visada taip darydavo, o ne todėl, kad ką tik baigė pasninkauti.
Šiandien, kiaušiniai yra mėgstamiausias priedas prie marinuotų silkių patiekalo, kuris karūnuoja daugumos švedų Velykinių valgių stalą. Kitas privalomas atributas – visur esančios beržo šakelės, jomis švedai puošia namus nuo 1800-ųjų– tik šiais laikais šakelės dekoruotos ryškiaspalvėmis plunksnomis – nežinia, kiek stipriai tai asocijuojasi su Kristaus kančia. Tiesiog Velykos turi savo ritualus.
Nuo saldainių iki lašišos
Švedijoje ir kai kuriose vietose Suomijoje, ketvirtadienį arba šeštadienį prieš Velykas vyksta mini Helovinas. Vaikai, dažniausiai mažos mergaitės, persirengę kaip raganos, ir apsivilkę tik išmeti tinkančiais rūbais, spalvotomis skarelėmis ir raudonai dažytais skruostais, vaikšto nuo vieno kaimyninio namo prie kito ir, dovanodamos savos kūrybos piešinius, mainais laukia saldumynų.
Mažosios raganaitės
Sakoma, kad ši tradicija atsirado iš seno prietaro, kad prieš Velykas visos raganos, atsisėdę ant savo šluotų, ketvirtadienį skrenda į Blåkulla- slaptą vietą Švedijoje, ir ten šoka bei ištvirkauja su Šėtonu. (Yra daug teorijų apie tai, kur gi yra ta Blåkulla. Du labiausiai žinomi pavyzdžiai – tai Blå Jungfrun sala Kalmarsund‘e, netoli Öland‘o, ir kalnas Blåkulla prie Marsstrand.) Atgal grįžtančias raganas gali išgąsdinti tik ugnis, todėl pagerbdami šią tradiciją ir baidydami raganas, švedai degina laužus ir šaudo fejerverkus iki pat Velykų sekmadienio.
Blåkulla
Per tradicinius Velykinius pietus pateikiamos skirtingų rūšių marinuotos silkės, vytinta lašiša ir, be abejo, Janssons Frestelse – kreminė užkepėlė su bulvėmis, svogūnais ir marinuotais ančiuviais. Svečiai dažniausiai yra kviečiami prie tradicinio „švediško stalo“ – smörgåsbord. Prieskoniais pagardinta degtinė taip pat yra būdingas Velykų stalo atributas. Vakarienės metu, žmonės valgo avienos kepsnį su bulvių koše ir šparagais ar kitu šeimininkės pateiktu garnyru.
Tradicinis „Janssons Frestelse”
