Lietuvoje egzistuoja įsitikinimas, kad Skandinavijos šalyse valstybė pasirūpina kiekvienu savo piliečių rūpesčiu. 10 metų gyvenu Danijoje ir galiu pasakyti, kad socialinės garantijos ten tikrai geresnės nei Lietuvoje, tačiau dėl šalies stabilumo dėkoti visų pirma reikia sistemai, kurioje kiekvienas yra visiškai atsakingas už savo gerovę.
Pastaruoju metu daug dėmesio sulaukiančiu antros pakopos pensijų kaupimo klausimu Lietuva turėtų pasimokyti iš Danijos – šalies, kur papildomas kaupimas senatvei yra savaime suprantamas. Turėdama omenyje dėl antros pakopos pensijų fonduose sukauptų lėšų tvyrančią nežinomybę, neseniai skambinau savo Lietuvoje gyvenančiai seseriai bei mamai. Norėjau sužinoti, ką apie tai mano jos. Supratau tai, kad nei viena jų gero nebesitiki. Sesuo bijo, kad pinigai kažkur pradings, o mama, kuriai iki pensijos teliko šešeri metai, net nežino, kiek tiksliai gaus – nei viena jų nežiūri į savo pensiją viltingai. Politikams jau įprasta kartoti, kaip situacija gerėja, bet aš pati to nematau.
Galimybės grąžinti sukauptus pinigus į „Sodros“ biudžetą ar mokėti anuitetus per „Sodrą“ kelia nepasitikėjimą – juk bėgdami nuo skolose įklimpusios „Sodros“ bei gerokai per mažos pensijos žmonės ir perėjo į antros pakopos pensijų kaupimo fondus. Tokie sprendimai priverčia žmones nuleisti rankas ir nebesirūpinti savo ateitimi. Danijoje, į kurią daugeliu prasmių turime žiūrėti kaip į pavyzdį, papildomas kaupimas pensijai yra visiškai natūralus dalykas. Lietuvoje tai reikia rinktis, o pasirinkus neaišku, ar Vyriausybės nenuspręs pasirinkimo naikinti. Danijoje nuo pat karjeros pradžios tiek darbdavys, tiek pats darbuotojas prisideda prie kaupiamos pensijos. Kaip ir Lietuvoje, valstybinės pensijos pragyvenimui čia nepakanka. Ji siekia 7000 kronų (apie 940 eurų), kas Danijos kontekste yra maža suma. Jai gauti pakanka dešimties metų darbo statuso ir nebesvarbu, ar žmogus dirba tik šį laikotarpį, ar penkis kartu ilgiau, jos dydis lieka identiškas.
Nepaisant to, niekas nesiskundžia, nes visi Danijoje seniai pripratę kaupti pensijai savarankiškai. Pensijai neretai nekaupia tik imigrantai, nežinantys, ar planuoja šalyje likti visam gyvenimui. Apie jokį skeptišką ar juo labiau negatyvų požiūrį į pensijų kaupimą negali būti nė kalbos. Priešingai, net jei jaunas žmogus pats apie tai nesusimąsto, jį skatina profsąjungos ar kitos institucijos. Mano pažįstamų rate, tiek kalbant apie danus, tiek apie lietuvius, pensijai kaupia bent 90 procentų žmonių, o likę ketina pradėti tai daryti. Žinoma, sukaupta suma priklauso nuo skaičiaus metų, kuriuos jai skyrei dalį atlyginimo, bet įprastai 65-erių darbą paliekantis žmogus turėtų gauti apie dvigubai daugiau nei valstybės skiriama suma, ir išvis kas mėnesį sulaukti panašiai tiek, kiek uždirbdavo. Vidutinis atlyginimas po mokesčių Danijoje siekia pora tūkstančių eurų ir tiek uždirbęs visą karjerą kaupęs žmogus drąsiai gali tikėtis panašaus dydžio pensijos.
Ką tokios investicijos leidžia veikti? Danijoje įprasta praktika pensijos metais parduoti turimą būstą ir keltis gyventi ar keliauti svetur. Didelė dalis danų sau nuomojasi mažą butą ir vien iš savo sukauptų lėšų gali leisti sau įvairias pramogas. Danijoje gyvenantieji, tiek šalies piliečiai, tiek atvykėliai, supranta, kad šalies sistema suteikia galimybę išėjus į pensiją laisvai rinktis gyvenimo būdą – kad ir persikelti sukauptos sumos mokėjimą į kitą šalį, pavyzdžiui, Ispaniją, kur žmogus galėtų oriai leisti senatvę. Tad Danijos gyventojas ir į pensijai keliaujantį procentą žiūri jo nesureikšmindamas. Juk 4 procentai tikrai nėra ta suma, kurios reikėtų labai gailėti sau pačiam. Žvelgiant plačiau, tai padeda gyventojams visai kitaip matyti save. Lietuvoje žmonės yra įpratę tikėtis, kad jiems kažkas padės, kad sulaukus pensinio amžiaus kažkiek prisidės vaikai. Danijoje tokio požiūrio nėra.
Čia kiekvienas gyvena sau. Priešingai nei Lietuvoje, Danijoje padėti savo suaugusiems vaikams finansiškai nėra įprasta, nuo mažens kiekvienas vietinis yra mokomas pats savimi pasirūpinti. Taip pat yra ir su vaikų pagalba tėvams – nėra taip, kad labiau pasiturintys negali padėti kitam, bet susiformavęs kitoks mąstymas, leidžiantis kiekvienam dirbti dėl savo gerovės. Lietuvoje mėgstama kalbėti, kaip viskas Danijoje puiku. Iš tiesų, šioje šalyje gyventi gera tuomet, kai pats jai daug duodi. Visi vietiniai puikiai žino – kiek čia įdėsi, tiek ir pasiimsi. Jei žmogus dirba, moka mokesčius ir atsakingai planuoja, tuomet Danija su kaupu grąžins žmogui jo darbo vaisius.
DELFI.LT
