Lietuvoje vidutinis darbo užmokestis net panaikinus kainų skirtumus tarp šalių yra kelis kartus mažesnis nei Didžiojoje Britanijoje, Airijoje ar Norvegijoje. Anksčiau šis skirtumas buvo dar įspūdingesnis. Atrodo, kad ekonomikos dėsniai turėtų išlyginti visus kainų ir atlyginimų skirtumus.
Žmonės iš Lietuvos turėtų traukti į kitas Europos Sąjungos šalis, kur darbo užmokestis yra didesnis, o kapitalas turėtų veržte veržtis į tas valstybes, kur darbo jėga tris–penkis kartus pigesnė.
Būkime atviri: per visus Nepriklausomybės metus bent kiek rimtesnė užsienio investicijų banga taip ir neatsirito į Lietuvą. Jeigu norėsime pasiteisinti, rasime ne vieną priežastį – tuo pat metu pigios darbo jėgos pasiūlė visos posovietinės šalys, taip pat Kinija, o Lietuva neturi sienos nė su viena turtinga valstybe. Priežasčių galime ieškoti ir istorijoje – mus vis dar persekioja paskutinių pagonių Europoje sindromas. Prie padėties, kurioje dabar esame, prisidėjo ir keli šimtmečiai Rusijos glėbyje po Trečiojo padalijimo, kai gabesni žmonės buvo tyčia siunčiami mokytis į Maskvą be teisės grįžti į Lietuvą. Dar apie 1900 m. Lietuvoje užsiimti verslu buvo gėda, o miestai buvo prilyginami vartams į pragarą. Vėliau sekė dar baisesnė okupacija.
Visa tai tiesa, tačiau ieškoti pasiteisinimų nėra labai produktyvus užsiėmimas. Gerai tai ar blogai, tačiau tobula rinka egzistuoja tik kompiuteriniuose modeliuose, o realybėje kartais turime tiesiog stulbinančius informacijos kamščius. Tarkime, mūsų investuotojų medžiotojai pasakoja, jog dar ir dabar italą verslininką reikia įtikinėti, kad žiemą Lietuvoje gyvenimas nesustoja po storu sniego sluoksniu. Kad ir kaip būtų keista, net dauguma švedų verslininkų į Lietuvą žiūri kaip į apleistą posovietinę šalį, kurioje į gatvę geriau nekišti nosies. Toks požiūris vyrauja, kol apsilanko mūsų šalyje. Jeigu būtume labiau pasistengę išmušti šiuos informacijos kamščius, rezultatai užsienio investuotojų pritraukimo fronte galėjo būti daug geresni.
Kadangi kapitalo neatėjo, pradėjome prarasti žmones. Paradoksalu, kad užsieniečių susidomėjimas Lietuva padidėjo po to, kai ją iššlavė emigracijos bangos. Priežastis – Vidurio Europos valstybės tapo per brangios. Tai teigiamos tendencijos, tačiau ir dabar galime padaryti daugiau.
Prieš kokį dešimtį metų prof. Rimantas Rudzkis akcentavo, kad Lietuva turi nuspręsti, ar mums reikia siekti kuo spartesnio augimo aukojant kai kuriuos dalykus, ar ne. Šiuo metu galime suvokti, koks tai buvo svarbus pasirinkimas. Reikėjo visas pastangas skirti ekonomikai, investicijoms, darbo užmokesčiui auginti, ekonomikos burbulams ir po jų atėjusiam nuosmukiui užkardyti. Tuomet nebūtume praradę tiek daug žmonių. Blogiausia, kad šiuo metu neturime ir socialinio teisingumo – esame kažkokios drungnos būsenos – nei turtingi, nei saugūs. Rungiantis dėl užsienio investicijų reikėjo tiksliau įvertinti grėsmes, skirti daugiau žmogiškųjų ir kitokių išteklių, numatyti lengviausiai pasiekiamus taikinius. Juk Lietuvai, kaip parodė tolesnė istorija, tai buvo gyvybiškai svarbus klausimas. Kalbame apie tai dabar todėl, kad Lietuva žengia į naują raidos etapą, greitai nebebūsime pigios darbo jėgos šalis, todėl vėl reikalingi nauji teisingi sprendimai.
„Verslo žinių“ nuomone, pagaliau reikia suvokti, kokių skaudžių padarinių turi neteisingi strateginiai sprendimai, politikos vientisumo trūkumas. Jeigu politikai Lietuvai tikrai linki gero, jie pagaliau tai turėtų suvokti.
Vz.lt
