Danai praleidžia vidutiniškai 22 darbo savaitės valandas užsiimdami jokios vertės nesukuriančia veikla. Taip tvirtina filosofas Andersas Foghas Jensenas ir antropologas Dennisas Nørmarkas, knygos „Pseudodarbas: kaip tapome užimti nieko neveikdami” („Pseudoarbejde: Hvordan vi fik travlt med at lave ingenting”) autoriai.
„Pseudodarbas” – tai industrinės visuomenės pasekmė, mat darbuotojams tenka kažkuo užsiimti tuo metu, kai nėra darbo.
Autoriai prieina prie išvados: jei kiekvienas darbuotojas susitelktų į esmines kompanijos užduotis, darbo savaitė nebūtų ilgesnė nei 15 valandų.
Iš 32,4 valandų, kurias vidutinis danas praleidžia darbe, du trečdaliai skiriami neproduktyvioms užduotims, kurias galima apibūdinti terminu „pseudodarbas”.
Kaip savo knygoje teigia A. F. Jensenas ir D. Nørmarkas, jei kiekvienas savo darbe susitelktų į tas problemas, kurios iš tiesų turi įtakos verslui, darbo savaitė būtų ne ilgesnė nei 15 valandų.
Pasak autorių, „pseudodarbas” apima tokius dalykus kaip naudos neduodantys projektai, nereikalingos strategijos ir susitikimai. Tokio darbo paprastai atsiranda tuomet, kai atliekamos skubios ir būtinos užduotys.
To priežastis gali slypėti daugelyje darbo vietų vyraujančioje stiprioje dalyvavimo kultūroje. Pavyzdžiui, svarbiu darbuotojo vertinimo matu tampa jo fizinis buvimas darbo vietoje, užuot įvertinus darbuotojo rezultatus ir pasiekimus.
„Pseudodarbas klesti didelėse įmonėse, Danijoje iš tirsų tokių nėra labai daug. Didelėje organizacijoje žymiai lengviau pasislėpti, joje paprastai daugiau biurokratijos ir didesnis paties proceso poreikis”, – aiškina D. Nørmarkas.
Antropologas pabrėžia, kad, lyginant su kitomis šalimis, Danija pasižymi aukštu pasitikėjimo lygmeniu, mažesniu ilgo darbo proceso poreikiu ir dėmesiu darbo ir asmeninio gyvenimo pusiausvyrai.
Kita vertus, vadovavimo struktūra yra horizontalaus pobūdžio, todėl iškyla ypatingas susitarimo siekimas – todėl reikia daugiau susitikimų, duomenų, ataskaitų, o galiausiai – dar daugiau susitikimų. Štai kodėl atsiranda gausybė „pseudodarbo”.
„Problema ta, kad mūsų darbo suvokimas tebėra toks pat kaip industrinėje visuomenėje: kuo daugiau valandų dirbi, tuo daugiau ir turėtumei uždirbti”, – sako D. Nørmarkas
Visgi antropologas pripažįsta, jog Danija, ko gero, šioje srityje yra dar tikrai ne prasčiausia. Visgi bet kuriam darbdaviui 22 valandos per savaitę bergždžio darbo turėtų būti rimtas pavojaus signalas.
Parengta pagal „Business Insider Nordic”.
