Aktyvi veikla gamtoje yra svarbi švedų gyvenimo būdo dalis, o viena populiariausių tokios veiklos sričių – orientavimosi sportas. Iš Švedijos kilęs ir dažnai „mąstymo sportu” vadinamas orientavimasis – ne tik fizinė treniruotė. Veikla taip pat reikalauja žemėlapių išmanymo ir sprendimų būdų suradimo gebėjimų.
Pagrindinė sporto idėja – nuo trasos pradžios iki pabaigos su žemėlapiu ir kompasu nustatyta tvarka aplankyti tam tikrą skaičių kontrolinių taškų. Laimėtoju tampa greičiausiai trasą įveikęs sportininkas.
Sportas turi kelias šakas, bet Švedijoje populiariausios yra pėsčiųjų orientacijos bei orientacijos su slidėmis varžybos.
Naudojami šiame sporte topografiniai ir labai detalūs žemėlapiai, jų mastelis svyruoja nuo 1:4000 iki 1:15000. Varžybos dažniausiai vyksta miške, taip pat gali vykti kalnuose. Dabar daugėja trumpesnių orientacijos sporto varžybų, vykstančių aplink miestus. Sportas dažniau yra individualus, bet gali būti ir komandinis.
Bene labiausiai orientavimosi sportas išvystytas Švedijoje, „Mes turime teisę, leidžiančią visiems vaikščioti po miškus, kurią vadiname „allemansrätten”. Ji suteikia galimybę rungtis miške, o tą gali ne visos šalys. Mūsų miškai yra nepaprastai gražūs, nepaveikti infrastruktūros ar žemdirbystės. Ilgamečių tradicijų ir gerų treniravimosi sąlygų kombinacija pavertė Švedija orientavimosi sporto kraštu”, – pasakoja Oskaras Sjöbergas, kelis kartus atstovavęs Švedijai įvairiose varžybose.
Sportas šioje šalyje ir atsirado, o pradžioje lenktyniavo kariškiai. Kariuomenė pradėjo rengti varžybas XIX a. pab., nes navigacija buvo karinių pratybų dalis. Pirmosios rungtynės įvyko 1893 metų gegužės 28-ąją Stokholme. 1901-aisiais Švedijoje įvyko pirmosios atviros varžybos.
Švedas Ernstas Killanderis vadinamas orientavimosi sporto tėvu. Jis sujungė atletiką su navigacijos principais, kad kuo daugiau jaunuolių susidomėtų sportu. Sportas išplito į kitas šalis XX a. viduryje, o Tarptautinė orientavimosi sporto organizacija buvo įkurta 1961 m. ir turėjo 10 narių. Nuo tada sportas išpopuliarėjo visame pasaulyje.
Švedijos orientavimosi sporto federaciją dabar sudaro apie šeši šimtai klubų ir 75 tūkstančiai narių. Kasmet organizuojama daugybė varžybų kiekvienoje Švedijos dalyje, tarp jų ir dvejos tarptautinės rungtynės.
Nuo 1965-ųjų Švedija organizuoja didžiausią pasaulyje kasmetinį orientavimosi sporto renginį „O-Ringen.” Penkių dienų varžybos pritraukia 15-20 tūkstančių įvairaus lygio sporto entuziastų iš viso pasaulio. Antrasis tarptautinis renginys – „Tiomila”, vykstantis nuo 1945 metų, pritraukia pačius geriausius orientacijos sporto atstovus. Vyrai lenktyniauja dešimties dienų varžybose, o moterys – penkių.
„Orientavimosi sportas tarsi sujungia mano pomėgius sportui, gamtai, žemėlapiams ir socialiniam gyvenimui. Tarkim, plaukiojant ar žaidžiant futbolą nesvarbu, kurioje pasaulio vietoje esi, plaukimo baseinas ar futbolo aikštelė vis tiek bus tokia pati. Orientacijos sportas gali būti žymiai įvairesnis, nes reljefas skiriasi. Ššiame sporte visi varžosi sąžiningai, beveik nėra dopingo skandalų, nes rungtynių laimėtojai negauna pinigų”, – aiškina O. Sjöbergas.
Geriausi atletai ruošiasi varžyboms taip pat rimtai kaip ir kitų sporto šakų atstovai. „Žiemą aš stengiuosi nenutraukti savo treniruočių, tačiau svarbiausia yra išvengti traumų ir išlikti sveikam. Du arba tris kartus per savaitę bėgioju po 2-3 valandas, taip pat atlieku ištvermės ugdymo užduotis ir technines treniruotes su žemėlapiais. Taigi treniruojuosi devynis arba dešimt kartų ir 14-16 valandų per savaitę”, – sakė O. Sjöbergas.
„Orientavimosi sportas yra puikus būdas susipažinti su naujais žmonėmis ir tuo pačiu pamatyti gamtos grožį. Aš nukeliauju į pačias neįprasčiausias vietas ir pamatau tokius dalykus, kurių daugelis nėra mates. Socialinis aspektas taip pat yra svarbus. Tai geras būdas „apgauti” savo kūną dėl sporto, nes visuomet reikia koncentruotis į žemėlapį ir galvoti, ką reikia daryti toliau, nebelieka laiko pagalvoti, kad tuo pačiu bėgi”, – tvurtina O. Sjöbergas.
Parengta pagal thelocal.se.
