Didžiausia pasaulyje geležies rūdos kasykla taikosi praryti Švedijos miestą Kiruną. Koks buvo kasyklos atsakas? Perkelkite miestą.
Plyšių atsirado jau prieš kelerius metus, ir nuo tol jie vis artėja Kirunos link.
„Kasyklos šachtos yra po mumis. Galima matyti plyšių kryptį – jie atkeliauja nuo kasyklos ir tęsiasi iki pat miesto centro”, – sako Göranas Carsas. Ankstyva popietė, tačiau saulė jau slepiasi už kalnų, nudažydama debesis ir pabrėždama žymiausią miesto ypatumą – du didžiulius kaminus.
Kasykla „Kiirunavaara” yra pagrindinė priežastis, dėl kurios šis apie 20 tūkstančių gyventojų turintis Švedijos miestas šiaurinėje Laplandijos dalyje apskritai egzistuoja. Tai viena didžiausių pasaulyje geležies rūdos kasyklų, ji išsiskiria tiek ekonomiškai, tiek vizualiai.
Per šimtmetį kalnakasiai prasikasė taip giliai po žeme (kai kuriose vietose – du kilometrus), kad jie tiesiogine prasme užminavo miestą. Plyšiai skatina nuslūgimą, silpnina pastatus ir gali atverti didžiules įgriuvas, kurios vis platės ir kasmet artės prie miesto.
Kiruną rengiasi praryti ta pati kasykla, kuri šį miestą ir pagimdė.
Išsigelbėjimo planas
Tad 2004-aisiais buvo subrandintas planas: „Luossavaara-Kiirunavaara AB”(LKAB), milžiniška valstybinė kompanija, valdanti kasyklą, perkels visą miestą į kitą vietą.
Buvo apibrėžta pasmerkta zona, kurioje grėsė atsiverti įgriuva.
Miesto gyventojams pateikti trys pasirinkimai: LKAB gali perkelti juos į naują gyvenamąjį būstą, išpirkti esamą būstą už rinkos kainą, prie jos dar pridėjus 25 procentus, arba, jei tai įmanoma, užkelti namą ant specialios platformos ir pervežti jį į naująjį miestą.
Atsakomybė suplanuoti naująjį miestą teko G. Carsui.
„Esminė mintis – naujasis miestas privalo turėti pagrindinę aikštę, mat dabartiniame tokios nėra”, – rotušės, pirmojo naujosios Kirunos pastato, atidarymo ceremonijoje kalbėjo G. Carsas. Modernų aukso spalvos pastatą, kuriame įsikūrusi ir meno galerija, suprojektavo Danijos architektų kompanija „Henning Larsen”.
Šiuo metu rotušė yra daugmaž vieniša vidury laukų. Ši vieta – buvęs miesto sąvartynas. Tačiau, jei tikėtume G. Carsu, ne vėliau nei 2020-ųjų rugsėjo 1-ąją šioje vietoje stovės visas miestas.
Planuose matyti įvairios paskirties komerciniai ir gyvenamieji pastatai, kino teatrai, bibliotekos, viešbučiai, plačiomis alėjomis nusidriekiantys nuo rotušės ir sustatyti taip tankiai, tarsi būtų sostinėje, o ne apie 150 kilometrų nuo Šiaurės poliaračio nutolusiame mieste.
Šio projekto mastas neturi precendento. Daugybę pastatų perkels ekspertų komanda. G. Carso teigimu, dabar paprastai yra pigiau namą perkelti, o ne jį išardyti ir vėl pastatyti. Didžiulė medinė bažnyčia bus perkelta, nuo kitų pastatų, pavyzdžiui, dabartinės rotušės ar geležinkelio stoties, bus pašalinti puošybiniai elementai (lempos, geležiniai turėklai) bus įjungti į naujus statinius.
Svarbiausia – išgyventi
Viską apmokės LKAB. Kompaniją motyvuoja ne tik dosnumas. „Švedijos įstatymai reikalauja, kad kasykla kompensuotų visą sukeltą žalą”, – aiškina G. Carsas.
Svarbu ir tiesiog išgyvenimas. „Dalis Kirunos patiria problemą: moterys išvyksta iš miesto, o vyrai lieka”, – sako G. Carsas. Jis pasakoja apie pastangas pritraukti moterų iš užsienio, kad šios ištekėtų už kasyklos darbuotojų: „Rusės buvo susidomėjusios. Buvo reklamų: „Turtingi kalnakasiai ieško moteriškos kompanijos”. Tai buvo prieš kelerius metus”.
Kuo šachtos giliau, tuo brangiau išgauti geležį. Be to, darbų mažėja ir dėl automatizacijos. Globalizacijos amžiuje vis sunkiau jaunus universitetą baigusius žmones įtikinti gyventi už poliaračio.
„Čia gyvena mūsų darbuotojai. Aš gyvenu Kirunoje. Noriu gyventi gražiame mieste. Viliuosi, kad mano vaikai čia pasiliks ar bent jau sugrįš po studijų. Reikia, kad į Kiruną dirbti atvyktų daugiau išsilavinusių žmonių”, – sako LKAB projektų vadovas Johanas Mäkitaavola.
Kad išliktų, miestui reikia įvairovės. Čia jau pradėta plėtoti kosmoso pramonę, o žiemą vykdomi tiesioginiai skrydžiai iš Tokijo ir Šanchajaus norintiems pamatyti šiaurės pašvaistę. Visgi ir toliau neįmanoma įsivaizduoti Kirunos be LKAB ir atvirkščiai.
„Tai didžiulis projektas. LKAB yra beveik švedų DNR dalis – tokie jie svarbūs Švedijos valstybės finansams. Dėl šios svarbos iššūkis tampa dar didesnis – sunku tiek iš politikų, tiek iš švedų perspektyvos būti kritiškiems”, – sakė buvusi Švedijos kultūros ministrė Alice Bah Kuhnke, drauge su karaliumi dalyvavusi rotušės atidarymo ceremonijoje.
O kaip samiai?
Svarbu pripažinti nepatogią tiesą: naujasis miestas yra samių, vietinių Laplandijos gyventojų, teritorijoje. Kasybos darbai jiems dažnai trukdo auginti šiaurės elnius.
Kirunoje sušaukiamas Švedijos samių parlamentas. Tačiau rotušės atidarymo ceremonijoje tai neatsispindėjo.
„Kur samių vėliava? Kur jų atstovas? Samių parlamento vadovas nebuvo pakviestas”, – sakė samių menininkė Carola Grahn, kurios darbai eksponuojami naujosios rotušės meno galerijoje.
„Miesto perkėlimo teritorijoje yra mūsų šiaurės elnių bendruomenė. Ar, tiksliau, buvo – randantis miestui viskas keičiasi. Kirunai nelabai svarbūs samiai ar jų gyvenimo būdas”, – kalba Nilsas Johanas Labba, itin populiarus amatininkas ir samių parlamento narys.
Samių patirtis Kirunoje pažymėta išdavystės ženklu.
Atrodo, kad LKAB šis klausimas erzina. „Jie turi savų interesų šiose žemėse, mes – savų. Tai problema, kurią išspręsti nelengva”, – sako J. Mäkitaavola.
Stefanas Sydbergas, Kirunos mero pavaduotojas, pripažįsta, kad samių interesus privalu gerbti. „Tačiau miesto perkėlimas į šių žemių centrą turi mažiausią poveikį, nes tai sena pramoninė vietovė. Nuo pat miesto transformacijos čia nebuvo nė vieno elnio. Tad negalime tiesiog sėdėti ir nieko nedaryti, nes auginami elniai. Miestas privalo vystytis, o elnių augintojai iš to taip pat turės naudos”, – kalbėjo politikas.
Miesto gyventojai nerimauja: buldozeriai nušluos prisiminimus
Kirunos pareigūnų požiūris atspindi švediškąjį šiaurietišką pragmatizmą. Miestas neišgyvens be kasyklos – tad jį reikia perkelti. Suprantama, kainuos daug, tiesa, tai samių teritorija, bet nieko nepadarysi – reikia įgyvendinti planą.
Tačiau miesto gyventojai optimizmu netrykšta. Janas Lindgrenas, drabužių parduotuvės „Centrum JW Lindgren” trečios kartos savininkas, kalba apie nerimo ir susitaikymo derinį, užplūdusį sužinojus, kad 2022-aisiais planuojama persikelti: „Iš pradžių reagavome neigiamai. Tačiau pamąstėme, kad jei nuo pat pradžių viskas bus daroma teisingai ir taip, kaip sakoma, turėtų pasisekti”.
J. Lindgreno parduotuvė bus ir naujajame mieste, tik mažesnė: „Viską planavome gal 10 ar 12 metų, diskutavome. Ar vaizdas bus toks pat? Giedrą dieną čia galime matyti kalnus, bet naujojoje vietoje to nebus. Liūdna”.
Naujasis miestas ne tik bus nebe toks vaizdingas, bet ir šaltesnis bei labiau vėjuotas, jo reljefas bus plokštesnis. Tiesa, nauji pastatai situaciją turėtų pataisyti.
Birgitta Dahlberg – vieno iš butų, kurie bus sunaikinti, savininkė. „Teks kraustytis, nors nenoriu. Turiu puikų butą, ką tik jį nusipirkau! Bet gal naujoje vietoje bus geriau, kas žino”, – kalba moteris.
Pasak B. Dahlberg, nedideles pajamas gaunantys žmonės nėra užtikrinti dėl savo gyvenamosios vietos: „Liūdna, labai daug neaiškumų. Kyla galybė klausimų. Kur aš gyvensiu? Ar galėsiu sau tai leisti? Ar aš apskritai egzistavau?”. Jos praeitis bus nušluota. Jos vaikystės miesto nebebus – jį sugriaus buldozeriai. „Čia begalėsi išvysti nebent savo pasodintus medžius, daugiau nieko. Apie tai net sunku pagalvoti”, – sako B. Dahlberg.
Prieštaringi jausmai apima daugelį. „Viskas labai sudėtinga. Juk netgi samiai kartais dirba kasykloje. Laikytis tam tikros pozicijos ir imtis veiksmų nelengva”, – aiškina samė C. Grahn.
Tačiau, jos teigimu, svarbu parodyti, kad Kirunai reikia daugiau, nei jai siūlo kasybos kompanija. Menininkė pamini kitą kasybos projektą Jokkmokke – samių teritorijoje į pietus nuo Kirunos.
„Mano pusbrolis, šiaurės elnių augintojas, pasakojo: „Jie norėjo gręžti teritorijoje, kuri mums nėra pati svarbiausia. Tačiau mes jau dabar turime pasakyti ne, nes kai kasykla ims nešti pinigus, nebegalėsime nieko sustabdyti. Pažvelkite, jis visiškai teisus – mums tenka perkelti viską miestą”, – sako moteris.
Parengta pagal „The Guardian”.
