Benas į Daniją atvyko 2013 metų vasarį. Beno meilė krepšiniui prasidėjo labai seniai, dar Sabonio krepšinio mokykloje. Studijų Lietuvoje laikais jis žaidė kolegijos komandoje, o po studijų atvykęs į Daniją Benas nieko nelaukęs prisijungė prie krepšinio mėgėjų Danijoje.
Šiandien Benas treniruoja lietuvių komandą Bjerringbro miestelyje, Jutlandijoje. Apie savo patirtį Danijos krepšinyje ir apie komandą jis pasakoja interviu su Skandinavija.today
Benai, kas paskatino vykti į Daniją?
Baigus studijas Lietuvoje, draugė, kuri mokėsi Danijoje pasiūlė man atvykti dirbti. Tuo metu studijavau Kaune, tad neturėdamas darbo, gavęs galimybę dirbti Danijoje per daug nedvejojau ir palikau Kauną. Gan greitai radau darbą logistikos srityje, kurioje darbuojuosi ir iki šiol.
Kas yra ,,Bjerringbro BK” komanda, kokią poziciją ten užimi?
,,Bjerringbro BK” – tai lietuvių krepšinio atstovai Danijoje, komanda žaidžianti antrosios divizijos varžybose ir garsinanti Lietuvos, kaip krepšinio šalies vardą Danijoje. Nors komanda buvo įkurta danų gan seniai, prieš maždaug 25 metus, bėgant laikui žaidėju gretose atsirasdavo vis daugiau lietuvių, kol galiausiai danų nebeliko. Tarp šių veteranų ir naujų narių prieš kelis metus suorganizavome varžybas.
Verta paminėti, kad be lietuvių komandoje žaidžia vienas latvis ir vienas rumunas. Žinau, kad šiais metais prie dublerių komandos trumpam buvo prisijungęs ir danas.
Kaip tapai ,,Bjerringbro BK” treneriu?
Jau pirmą dieną Danijoje ieškojau krepšinio aikštelės. Šiek tiek vėliau su keliais lietuviais subūrėme komandą ,,BC Lietuva”. Po dvejų metų, daugeliui baigus mokslus ir išvykus atgal į Lietuvą ar į kitus miestus, komanda iširo. 2015 metais sulaukiau skambučio iš ,,Bjerringbro BK” atstovų ir neabejodamas prisijungiau kaip žaidėjas.
Komandos treneriu tapau prieš du metus, kai dėl patirtos kelio traumos – menisko plyšio, nebegalėjau žaisti. Nebegalėdamas žaisti, ėmiau domėtis, ką galiu veikti vietoj žaidimo. Tada ir atsirado puiki galimybė – 2017- ųjų sausį treneriui palikus komandą, vienas žaidėjų trenerio vietą pasiūlė užimti man. Šis pasiūlymas man buvo labai netikėtas ir, nors turėjau daug abejonių, tai atrodė kaip puiki galimybė, tad treneriu esu jau du metus.
Kaip žaidėjas į komandą grįžti negalėsiu iki rugsėjo, nes, pasak gydytojų, meniskas iki to laiko turėtų užgyti. Kaip žaidėjas norėčiau prisijungti prie dublerių komandos, o pagrindinėje komandoje norėčiau išlikti treneriu.
Kaip komanda pasikeitė nuo to laiko kai tu prie jos prisijungei?
Kai prisijungiau prie ,,Bjerringbro BK”, komanda buvo žymiai mažesnė ir Danijos lygose užėmė daug žemesnę poziciją nei šiandien. Man prisijungus ,,Bjerringbro” klubas teturėjo vieną komandą, kurioje žaidė 10 – 11 žaidėjų, kartais į treniruotes susirinkdavo vos 8 nariai. Dažnai tekdavo kviesti žaidėjus, galinčius padėti varžybose, aktyviai ieškojome narių – taip Bjerringbro ėmė plėstis. Pamažu ėmė augti klubo žinomumas tarp lietuvių, tad padidėjus narių skaičiui subūrėme dvi komandas. Viena jų žaidžia antrojoje divizijoje, kita – dublerių komanda, dalyvaujanti žemesnės lygos varžybose. Žinomumas ir didelis narių skaičius teigiamai atsiliepė ir komandos pozicijai Danijoje, nes ilgą laiką žaisdavome trečiojoje divizijoje. Praeitais metais pakilome vienu laipteliu aukščiau, taip komandos pasiekimus pastebėjo rėmėjai: šis sezonas – pirmasis, kai rėmėjų parama padengia visas komandos išlaidas. Matau, jog paskutiniais metais komanda stipriai pasikeitė tiek finansais tiek žaidėjų skaičiumi ir padėtimi Danijos krepšinio lygoje.
Komandos žaidėjai – įvairūs žmonės. Kai kurie žaidėjai profesionaliai žaidė Lietuvoje, keli žaidėjai atstovaudavo Danijos komandas. Nemažai žaidėjų yra mėgėjai. Visus jungia vienas dalykas – mylime ir žaidžiame krepšinį. Nemažai komandos narių į treniruotes atvyksta iš kitų miestų, tokių kaip Aarhusas, Randersas, Horsens, Vejle, Viborgas ar Herningas.
Kaip komanda pakilo į antrąją diviziją?
Į antrąją diviziją komandai patekti užtruko. Bjerringbro komandos nariu esu jau keturis metus ir kai čia atvykau komanda žaidė trečiojoje divizijoje. Praeitą vasarą komanda pakilo ir tai yra pirmas sezonas kai žaidžiame antrojoje divizijoje, dėl kurios Bjerringbro stengėsi 4 metus iš eilės užimdama trečiąją vietą trečiosios divizijos turnyre. Deja, trečioji vieta negarantuoja, kad komanda pakils į aukštesniąją lygą – aukščiau kyla tik pirmosios ir antrosios vietos laimėtojai. Praeitais metais pakilome labai neįprastomis aplinkybėmis. Nemažai žaidėjų negalėjo dalyvauti neplanuotose atkrintamosiose varžybose, tad iškritę pusfinalyje, iš Lygos gavome pasiūlymą prisijungti prie aukštesnės lygos. Buvo netikėta, kad lygos atstovai suprato, kad tikrai suprantame krepšinį ir mokame žaisti. Žinau, kad tokių išskirtinių atvejų Danijoje nebuvę daug ir manau, jog būtume tą pasiekę ir varžybose, jei jose būtų dalyvavę pakankamai žaidėjų.
Didžausi iššūkiai, su kuriais susiduria komanda?
Didžiausias komandos iššūkis – į treniruotes visiems susirinkti kartu. Visi komandos nariai turi darbus, šeimas ar studijas – tai visada bus žaidėjų prioritetas. Treniruojemės du kartus per savaitę, tad neretai būna atvejų, kai žaidėjai negali ištikimai pasirodyti kiekvienoje treniruotėje. Tai – vienas pagrindinių sunkumų su kuriais susiduria komanda. Aš, kaip treneris jaučiu atsakomybę visus skatinti žaisti, bet tai ne visada mano valioje.
Taip pat dažnai trūksta laiko pasiruošti ateinančioms varžyboms. Treniruojamės mokyklos salėje, kuri kartais būna uždaryta dėl moksleivių atostogų ar egzaminų. Manau ateityje bandysime tai pakeisti, nes kai kurioms šio sezono varžyboms neturėjome galimybių asiruošti dėl nepalankaus sporto salės grafiko.
Kas palaiko komandą varžybose, ar suburiate daug sirgalių?
Dauguma, žinoma, yra pažįstami: giminės ar kolegos. Dažnai informaciją apie komandą ir renginius skelbiame socialiniuose tinkluose, taip varžybose sulaukdami ir naujų sirgalių bet po kiek laiko imame atpažinti ir jų veidus. Namų arenoje visada tikimės sulaukti palaikymo, nors dažnai nustebina fanai ir kitų miestų arenose – Aalborge ar Aarhuse. Kartą nustebino publika Odensėje – pamačiau daug nežinomų lietuvių veidų. Labiausiai palaikymo laukiame Aarhuse, nes žinome, kad ten tautiečių yra labai daug, taip pat namų arenoje, kur jaučiamės pakankamai stiprūs, pasitikime savimi ir jau turime užnugarį.
Jei važiuojame į išvyką, mūsų sirgalių dažnai būna daugiau negu vietines komandas palaikančiųjų. Vis dėl to, tokie renginiai nepritraukia tūkstančių, bet manau Danijoje yra pakankamai lietuvių, kad varžybose sulauktume tiek palaikymo, kiek komandai reikia. Neretai išvykose girdisi lietuviški šūksniai, plojimai – pasijaučiame kaip namie.
Bjerringbro komanda yra labai priklausoma nuo sirgalių: kai jie palaiko, yra audringi, garsūs, žaidžiame daug geriau. Žinant, kad publika šaukia ir ploja tau tampa lengviau bėgti, lengviau mesti į krepšį. Žaidėjams sirgalių emocijos reiškia labai daug. Mūsų sirgaliai taip pat yra puikus strateginis manevras – danai nėra pratę žaisti tokioje triukšmingoje aikštelėje ir priešininko komandą palaikanti atmosfera jiems trukdo, o mūsų komandai tai yra didžiulė pagalba. Prisimenu vienas varžybas, kai paskutinėmis minutėmis rezultatas buvo lygus, bet sirgaliai,,ištempė” Bjerringbro į pergalę emocijomis ir palaikymo šūksniais. Nesu matęs nė vienos kito komandos, kuri turi tiek pat sirgalių kiek mes.
Kaip Bjerringbro komanda randa rėmėjų? Ar jie, kaip ir sirgaliai, lietuviai?
Šis sezonas – pirmasis kai turime pakankamai rėmėjų, kad būtų padengtos visos komandos išlaidos išvykoms, aprangai ir salės nuomai. Iki šiol atsirasdavo vienas kitas rėmėjas, bet jų geranoriškumas komandai padėjo simboliškai ir už daug ką žaidėjai mokėjo iš savų kišenių. Bendraujame tiek su lietuvių tiek su danų įmonėmis, pastebėjusiomis mūsų entuziazmą žaisti ir siekti aukščiausių pozicijų Danijos krepšinio lygose.
Ar lengva būti tarptautinės komandos treneriu? Kaip vyksta treniruotė su kitataučiais?
Kaip treneris stengiuosi treniruotes vesti angliškai, kad suprastų visi. Žinoma, viena kita pastaba būna išsakyta lietuviškai, bet bendrą informaciją skelbiame angliškai abejomis kalbomis, tad tiek latvis tiek rumunas – abu jaučiasi svarbia komandos dalimi ir yra aktyvūs bendruomenėje.
Akimirkos iš sezono varžybų
Ką tau reiškia galimybė būti komandos treneriu?
Atvykęs į Daniją, kaip jau minėjau, krepšinio aikštelėje atsidūriau jau pirmąją dieną. Krepšinis yra mano kraujyje, tai mano religija ir priežastis suburti žmones.. Manau kiti žaidėjai mąsto taip pat kaip aš, nes krepšinį supranta ir žaidžia noriai.
Pats žaisdamas krepšinį nuo vaikystės visada turėjau svajonę vieną dieną treniruoti komandą. Kai patyriau traumą ir komandą paliko treneris, mano gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis. Esu be galo dėkingas už galimybę treniruoti, džiaugiuosi, kad žmonės ateina į treniruotes, klauso mano pastabų ir į jas atsižvelgia. Džiaugiuosi, jog mano svajonė pildosi ir didžiuojuosi komandos nariais, kurie žaidimo metu atiduoda visas jėgas krepšiniui.
Jei žaidžiame išvykoje, stengiamės papietauti ar pavakarieniauti kartu. Daug laisvalaikio, kaip ir kiti nariai, skiriu komandai, kurios nariai tapo mano šeima – čia radau bendraminčių, draugų, kuriuos turint miela gyventi ir už krepšinio aikštelės.
Ką tu kaip treneris reiški komandai?
Treneris komandai visada svarbus. Jei komanda neturi trenerio, žaidimas ir treniruotės nebūna organizuoti, dingsta struktūra, žaidėjai blaškosi. Trenerio darbas – sustyguoti komandą, viską sudėlioti į vietas.
Aš kaip treneris jaučiuosi augantis kartu su komanda. Kadangi treneriu esu gan neilgai, kiekviena treniruotė ir kiekvienos varžybos man yra patirtis. Klausau žaidėjų patarimų, mokausi kartu su jais. Noro ir iniciatyvos man netrūksta. Augdamas stengiuosi auginti ir komandą, padėti jiems savo patirtimi žaidžiant krepšinį. Visus žaidėjus stengiuosi suburti į šeimą, bet darbais už aikštelės, pavyzdžiui, rėmėjų paieška ar informacijos skelbimu socialiniuose tinkluose užsiimame visi.
Tai pirmasis sezonas kai žaidžiate antrojoje divizijoje. Ko tikėjotės sezone, ar lūkesčiai pasiteisino?
Prieš sezoną nesitikėjau, kad šiuo metu būsime nuėję taip toli. Rugsėjį tikėjomės bent penkių pergalių, bet dabar turnyrinėje lentelėje dalinamės pirmas vietas su ilgamečiais lyderiais. Norėčiau, kad komanda sezoną baigtų su kuo daugiau pergalių ir mūsų pozicija būtų užtikrinta, bet atkrintamųjų varžybų sistema gan įdomi – vienos varžybos lemia viską, tad pasitaikius blogai dienai, sezoną galime baigti vos vienomis varžybomis. Jei taip nenutiks, norėtume patekti į finalą, iš kurio pakiltume dar vienu laipteliu – į pirmąją diviziją. Ar tą pasiekti įmanoma, parodys tik laikas, nes sezono gale žaidimas reikalauja susikaupimo ir nors mes, lietuviai turime geresnius žaidimo įgūdžius ir krepšinį suprantame, paskutiniųjų varžybų metu pastebėjau, kad komanda išsekusi po kassavaitinių varžybų, kurios ypač įtemptos sezono gale. Galime iškovoti pergalę jei komanda nepamirš to, kad kiekvienos rungtynės yra svarbios. Tiek aš tiek žaidėjai turime nusiteikti, kad kiekvienas žaidimas yra kova už mus. Kitos detalės, manau, šlifuojamos aikštelėje, treniruočių metu.
Ar komandai svarbu patekti į pirmąją diviziją?
Apetitas auga bevalgant. Į antrąją diviziją iš žemesnės pozicijos perėję vos šiemet, daug pergalių nesitikėjome ir sezono pradžioje komandai buvo sunkiau, reikėjo laiko priprasti prie kitokio žaidimo. Vos vienas kitas žaidėjas ankščiau yra žaidę aukštesnėse lygose, tad nežinojome ko tikėtis, nepažinojome savo varžovų, neįvertinome jų galimybių, bet su kiekviena pergale komanda stiprėjo, apetitas pergalėms augo ir kaip treneris matau, kad žaidėjai nusiteikę eiti tolyn. Jie supranta, kad lengva nebus, bet žaidėjų akys dega ir jie, kaip ir aš, džiaugtųsi patekę į aukštesnę lygą.
Kaip pavyko prikalbinti žaidėjus iš aukštesnių divizijų pradėti žaisti Bjerringbro? Ar sutinkate lietuvių, žaidžiančių komandose kartu su danais?
Kai kurie žaidėjų aukštesnėse lygos žaidė su danų komandomis. Juos į Bjerringbro pasikvietėme motyvuodami tuo, jog komanda lietuviška ir tai, kad šie žaidėjai buvo linkę ateiti į žemesnės lygos komandą, vadinčiau sėkme. Šie žaidėjai apie aukštesnes lygas supranta daugiau nei mes ir tai – puiki pagalba. Keliose varžybos yra tekę susidurti ir su danų komandomis, kuriose yra ir lietuvių žaidėjų. Žemesnėje divizijoje žaidžia kita lietuvių komanda, su kuria susidurdavome bent po kartą ar du per sezoną. Šiemet sutikome lietuvį, išvien su danais žaidžiantį Odensėje. Jis dalyvavo visose trejose varžybose su Odensės komanda. Gal kažkada bandysiu jam pasiūlyti žaisti su mumis, nes norėtųsi visus tautiečius matyti vienoje vietoje. Nors daug lietuvių į ,,Bjerringbro BK” perėjo iš kitų miestų komandų, Odensė yra gan toli.
Ar prie komandos norinčiam Lietuviui turite kriterijų?
Visąlaik esame atviri naujiems žaidėjams. Kriterijų jiems neturime, nes vienintelis svarbus dalykas – noras. Jei lietuvis nori prisijungti prie komandos visada jam rasime vietos. Dėl to šiemet turime dvi komandas – pagrindinėje komandoje žaidžia stipresni žaidėjai, turintys daugiau įgūdžių, o antroji, dublerių komanda žaidžia žemesnėje lygoje. Visiems norintiems ir galintiems žaisti bandome suteikti galimybę dalyvauti varžybose, kad jie galėtų pamatyti kaip vyksta žaidimas, įgytų krepšinio įgūdžių. Priimame ne tik lietuvius ir, nors save bandome pristatyti kaip lietuvių komandą, pagrindinėje komandoje žaidžia latvis ir rumunas, kol antrosios komandos žaidėjai – vien lietuviai. Laukiame visų norinčių ir žinančių, kas yra krepšinis, laukiame ir tų, kurie galėtų prisidėti ne tik žaidimu.
Daugiau informacijos apie ,,Bjerringbro BK” rasite ,,Facebook”.
Sekančios komandos varžybos – kovo 31 dieną Aarhuse. Norintys palaikyti komandą renginį gali stebėti Frederiksbjerk sporto centre 13.00.
Daugiau informacijos apie renginį – komandos puslapyje.
