Šiandien jūsų dėmesiui paskutiniai mūsų jau pažįstamų kadidatų į prezidentus atsakymai – vienas iš jūsų klausimų dešimtuko ir vienas pasirinktas iš į dešimtuką nepatekusių klausimų sąrašo.
Primename, kad Lietuvos Prezidentą rinksime jau šį sekmadienį, gegužės 12 d. Tą pačią dieną vyks ir referendumai dėl Seimo narių skaičiaus mažinimo ir dvigubos pilietybės instituto išplėtimo.
Klausimas: Kai kurie kandidatai žada siekti nacionalinio susitarimo. Ar yra priemonių priversti partijas to susitarimo laikytis, o ne mestis į priešingą pusę su kiekvienos naujos vyriausybės atėjimu?
Gitanas Nausėda:
Prezidentas yra vienintelis aukščiausias valstybės vadovas rinktas tiesiogiai žmonių ir turintis piliečių mandatą. Tai didelė moralinė galia, kurią prezidentas gali ir turi išnaudoti Lietuvos žmonių labui.
Šiandien mes nuolat nusimušame į du kraštutinumus. Pirmas kraštutinumas gali tapti kūnu, jei visos valdžios grandys būtų sukoncentruotos vienos politinės jėgos rankose, jeigu prezidento rinkimai baigtųsi, kaip kad nori apie premjerą besibūriuojanti grupė. Tokiu atveju valdžios sistema būtų vertikalės principu, kaip kariuomenėje, kur yra vienas sprendimų priėmėjas, ir nėra jokios valdžių atsvaros, tai yra, to, kas numatyta LR Konstitucijoje, kuomet siekiama jėgų ir politinių institucijų balanso.
Kitas kraštutinumas – dažnai prezidentas turi pavojų atitrūkti nuo partinės sistemos, ir tada tos partinės sistemos tartum tampa ignoruojamos.
Tad svarbiausia rasti teisingą kelią tarp šių dviejų kraštutinumų, ir prezidentas, nebūdamas partiniu, ir būdamas nepriklausomu, turi siekti dialogo su visomis politinėmis partijomis, nepriklausomai nuo to, kaip jos žvelgia į jį, ar jis buvo jų kandidatas, ar ne jų, nes svarbiausias dalykas – kad darbai būtų daromi.
Nemanau, kad kiekvienu klausimu turėtume ieškoti nacionalinio susitarimo – tai pažeistų ir demokratijos principus ir būtų iš tiesų nepasiekiama. Tačiau yra svarbiausi klausimai – tokie kaip šalies nacionalinis saugumas, gynyba, švietimas, emigracija – kuriais šiandien privalome ieškoti būdų susitarti, nes nuo jų priklauso valstybės ateitis. Ir tai aš ketinu daryti negailėdamas jėgų ir laiko.
Kandidatas pasirinko atsakyti į klausimą:
Kaip ketinate, jei ketinate, stiprinti ryšį su lietuvių diaspora? Kokie planai, tikslai?
Lietuvos vienijimas, nežiūrint į tai, kur gyvena lietuviai – savo Tėvynėje ar yra išvykę į kitas šalis yra būtinas ir tam žadu skirti nemažai dėmesio.
Manau, vienas svarbių klausimų yra lietuvių diasporos vienijimasis. Kai kuriose šalyse tokias sėkmingas savarankiškas iniciatyvas jau matome – pavyzdžiui Jungtinė Karalystė turi labai stiprią lietuvių bendruomenę ir tai galėtų būti puikus pavyzdys kitoms šalims.
Valstybės užduotis šiuo atveju būtų skatinti tokias bendruomenes kurtis ten, kur jų dar nėra, stiprinti ir skatinti augimą, kur jau yra įsikūrusios. Šios bendruomenės turėtų būti oficialiai pripažintos ir taptų lygiavertėmis Lietuvos valstybės partnerėmis – per jas ir būtų palaikomas ryšys su diaspora, organizuojami susitikimai, kuriamas artimas ryšys.
Gyvas ir tiesioginis bendravimas yra būtinas – tai pajutau pastaraisiais mėnesiais per susitikimus su bendruomenėmis užsienyje, todėl jį būtina skatinti, jei reikia finansuoti. Manau, Lietuvos valstybės atstovai – ir Seimo nariai, ir ministerijų vadovai turėtų nuolat bendrauti su kitur gyvenančiais lietuviais.
Aš, kaip kandidatas į prezidentus, norėčiau, kad Prezidentūra kaip institucija būtų arčiau žmonių, o valstybės vadovas keliautų į užsienį ne tik su oficialiais vizitais, bet ir tam, kad susitiktų su čia gyvenančiais lietuviais. Jei būsiu išrinktas, tą darysiu ir keliaudamas po Lietuvos miestus ir miestelius, ir lankydamas lietuvių bendruomenes užsienyje.
Arvydas Juozaitis:
Nacionaliniai susitarimai yra geras dalykas. Kartais pavyksta jų laikytis. Dabartinėje situacijoje jie yra būtini. Pats inicijuočiau tokius susitarimus, ypač dėl švietimo demografinės politikos ir nacionalinio saugumo.
Kandidatas pasirinko atsakyti į klausimą:
Ką turi padaryti Lietuva, kad gyvenimo sąlygomis ir gyventojų pasitenkinimo lygiu pasivytų
Skandinavijos šalis? Kiek metų tai galėtų užtrukti?
Pasitenkinimo lygis (laimės indeksas) nepriklauso nuo BVP augimo. BVP Lietuvoje augo greičiausiai visoje ES po įstojimo į ES, tačiau augo ir socialinė atskirtis, savižudybių skaičius. Nereikia vytis Skandinavijos BVP augimu, bet siekiant gyvenimo kokybės rodiklių gerėjimo, o jie apima ir švietimą, ir socialinį saugumą, ir sveikatą, ir pasidižiavimą savo šalimi.
Pasivyti turime savo pačių lūkesčius. Pakeisti atmosferą Lietuvoje galima greitai. Tam nereikia dešimtmečių. Lietuviai – kūrybingi žmonės. Būdami laimingi jie ir sukurs daugiau.
Vytenis Povilas Andriukaitis:
Prezidentas turi daug galių. Vienos išplaukia tiesiogiai iš Konstitucijos, kitos yra politinės, strateginės, psichologinės ir moralinės galios. Prezidento pareiga išjudinti daugelį Lietuvos visuomenės jėgų, ieškant sudėtingiausių problemų sprendimo. Be abejo, kad Prezidentas turi palaikyti nuolatinį dialogą su Seimu ir Vyriausybe. Ir to dialogo dėka, ieškoti sprendimų Lietuvai, kurie atneš pažangos, inovacijų, socialinio teisingumo.
Kandidatas pasirinko atsakyti į klausimą:
Ar manote kad Lietuvoje reikia leisti tuoktis/registruoti partnerystę tos pačios lyties asmenims?
Taip. Partnerystės institutą Lietuvoje reikia turėti ir jis turi būti vienodai taikomas visiems, nesvarbu, ar tai tos pačios lyties, ar skirtingų lyčių partneriai.
Valentinas Mazuronis:
Mano nuomone nacionaliniai susitarimai yra reikalingi ir efektyvūs tik kalbant apie kelis svarbiausius valstybinio lygio ir strateginės reikšmės klausimus. Politikai dažnai spekuliuoja bandymais siekti tokių susitarimų vos ne visais klausimais. Manau, kad tai nerealu ir veda į valstybės stagnaciją. Tokius susitarimus turi pasiekti ne tik partijos, bet ir remti didžioji dalis Lietuvos gyventojų. Tik tuomet tokie susitarimai bus tikrai prasmingi ir naudingi.
Kandidatas pasirinko atsakyti į klausimą:
Teisėjus skiria Lietuvos Respublikos Prezidentas. Iki šiol teisėjai buvo ir yra neteisės, korupcijos ir visų blogybių Lietuvoje garantai. Koks Jūsų požiūris šiuo klausimu?
Lietuva, atšventusi savo nepriklausomybės atkūrimo šimtmetį, kuris lyg lakmuso popierėlis turėtų ženklinti mūsų valstybės, grįžusios prie demokratinių valdymo vertybių, atsinaujinimą ir sustiprėjimą, iš tiesų, apnuogino tai, ko daug kas nenori, negali ar nemoka matyti. Tai – emigracija, kiekvienais metais prilygstanti dar vienos Marijampolės praradimui; skurdas, vedantis į gyvenimo užribį beveik 600 t. Lietuvos žmonių; korupcija, kaip aštuonkojis apraizgiusi valdžios ir teisėsaugos bei teisėtvarkos struktūras; dvigubi standartai, leidžiantys vieniems daryti viską ir gauti, ko nori už nieką, kitiems – būti persekiojamiems, baudžiamiems be galimybės pasinaudoti nekaltumo prezumpcija.
Kandidatuodamas į Prezidentus iškėliau teismų ir teisėsaugą išlaisvinimo idėją nuo įvairių formų korupcijos. Tai pasiekiama įtvirtinus asmeninę atsakomybę už teisėsaugoje ir tesimuose priimtus sprendimus bei naikinant perteklinius biurokratus, struktūras, valstybinį reketą.
Anksčiau publikuotus atsakymus į jūsų klausimus galite rasti čia.
