Pasak Dainos Bogdanienės, Norvegijos Darbo inspekcijos atstovės ir tinklaraščio „Gyvenu Norvegijoje” kūrėjos, neseniai atliktas FAFO darbo ir socialinių tyrimų instituto tyrimas dar kartą patvirtina, kad lietuviams, dirbantiems Norvegijoje, labai trūksta visokeriopos informacijos ir kol kas tos spragos dar niekas neužpildė. Informacijos, žinoma, daug, tačiau daugelio mūsų žmonių ji dažnai nepasiekia, nes ne visi ją randa sau suprantama kalba. Oficialieji Norvegijos šaltiniai informaciją, aišku, pateikia valstybine norvegų ir taip pat anglų kalbomis. Deja, norvegų kalbos imigrantai dar nemoka, o anglų nors kažkiek ir kalba, bet žinios nėra to lygio, kad galėtų skaityti tarnybų skelbiamą informaciją – ten kalba yra per sunki.
Tyrime aptariami ne tik lietuviai, bet ir estai, rumunai ir bulgarai. Viskas kas būdinga lietuviams, būdinga ir kitiems imigrantams iš minimų tyrime šalių.
Taigi – kas tas tipiškas imigrantas lietuvis į Norvegiją? Iš kur atvyko, kodėl, kokie jo lūkesčiai, kur gyvena Norvegijoje, ką dirba ir su kokiais iššūkiais susiduria?
Lietuviai, kaip žinia yra antroji pagal dydį imigrantų į Norvegiją grupė (po lenkų). Pagal statistiką Norvegijoje iš viso gyvena 40247 registruotų dirbančiųjų, 26 066 deklaravę gyvenamąją vietą Norvegijoje, 14 181 tebeturintys gyvenamąją vietą ne Norvegijoje.
Dauguma Lietuvių gyvena ne Osle, o pasiskirstę po visą Norvegiją: Osle 5076, rytinėje Norvegijos dalyje 6244, vidurio 5364, Pietvakarių Norvegijoje 4421, Vakarų Norvegijoje 8708, Centrinėje 5360, Šiaurės Norvegijoje 3317. Gyvenamoji vieta paprastai pasirenkama ten, kur dirbama, be to, kuo toliau nuo Oslo, tuo pragyvenimas, ypač būsto kainos, yra mažesnės – tokios pagrindinės priežastys, nesirinkti gyventi miestuose. Beje, kaip toliau tyrime rašoma, dauguma imigrantų iš Lietuvos atvyko iš mažesnių Lietuvos vietovių, o ne iš miestų. Jie pripratę gyventi ne mieste ir todėl Norvegijoje taip pat renkasi tokį gyvenimo būdą.
Imigrantų iš Lietuvos amžius yra vidutinis, vyrauja asmenys nuo 30 iki 64 metų, ir dauguma yra vyrai.
Daug lietuvių Norvegijoje dirba kaip komandiruoti darbuotojai, tokių įmonių yra 136, ir jose dirba 6426 asmenys. Komandiruoti darbuotojai paprastai negyvena Norvegijoje ir nėra čia deklaravę gyvenamosios vietos, prie pastarųjų reikia pridėti rotuojamus, t.y. važinėjančius į ir iš Lietuvos dirbti mūsų tautiečius, ir sezoninius darbuotojus.
Daugiausia mūsų tautiečių dirba statybos pramonėje, antroje vietoje – gamyboje, kurioje didelę dalį užima žuvies pramonė, kita maisto pramonė, t.p. darbo nuomos agentūrose, valyme ir prekyboje (versle).
Toliau tyrime aiškinamasi, kokia padėtis darbo rinkoje yra Lietuvoje. Gauti iš Lietuvos institucijų duomenys rodo, kad Lietuvoje yra apie 6,2 proc. (Norvegijoje 3,9 proc.) nedarbas. Algos minimumas Lietuvoje nustatytas visai šaliai ir visoms profesijoms bendras šalyje, o Norvegijoje bendro algos minimumo nėra, tačiau galioja minimali alga tam tikriems sektoriams: statybai, valymui, apgyendinimo verslui, maitinimo verslui, laivų ir laivų statybos pramonėje, žemės ūkyje ir sodininkystėje, žuvies pramonėje, elektros instaliavimao versle, kai kurioms transporto šakoms (krovinių gabenimas ir keleivių pervežimai autobusu).
Kolektyvines sutartis Lietuvoje turi apie 15-20 proc. (Norvegijoje 70 proc. dirbančiųjų), ir profesinėse sąjungose Lietuvoje organizuoti 8 proc. dirbančiųjų (Norvegijoje apie 50 proc.).
Čia reikėtų paminėti, kad nedarbas Lietuvoje (kaip ir Norvegijoje) yra netolygus ir priklauso nuo gyvenamosios vietos. Miestuose jis mažesnis, o atokiose vietovėse ir kaimuose (ypač Lietuvoje) daug didesnis. Kas liečia kolektyvines sutartis, tai nors Norvegijoje jas turi net 70 proc. dirbančiųjų, lietuviai Norvegijoje dažniausiai dirba tokiose darbovietėse, kuriose kolektyvinių sutarčių nėra. Mūsų dirbančių Norvegijoje tautiečių tik maža dalis turi tokias sutartis ir/ arba priklauso profesinėms sąjungoms.
Minimali alga Lietuvoje per valandą yra 3,9 euro, o Norvegijoje 18,9 euro, t.y. Norvegijoje daugiau nei penkis kartus didesnė. Norvegijoje alga yra viena didžiausių Europoje, tačiau reikėtų nepamiršti, kad pragyvenimas čia irgi daugiau kainuoja, ypač didžiuosiuose miestuose ir ypač – būstas.
Emigruojama dėl darbo ir pinigų
Turint šiuos duomenis nesunku suprasti, kokios priežastys skatina lietuvius imigruoti į Norvegiją. Priežastys – darbas ir pinigai. Lietuviams svarbus ir dar vienas faktorius, kurį nustatė Valiūnienės 2017 metais atliktas tyrimas: gyvenimo sąlygos ir geresnės sąlygos šeimai traukia į Norvegiją, o korupcija Lietuvoje veja iš gimtosios šalies.
Konstatuojama, kad lietuviai emigruoja daugiausia iš mažų miestelių ir kaimų, kuriuose yra daug didesnis nedarbas, nei Lietuvos miestuose. Norvegija yra trečioji iš labiausiai lietuvių pamėgtų šalių, po Jungtinės karalystės, ir Vokietijos. Ketvirtąją vietą užima Airija. Lietuviai yra smarkiai emigruojanti tauta, jos gyventojų skaičius nuo 1990 metų sumažėjo net 23 proc., kasmet emigruoja apie 30 000 lietuvių. Daugiausia iš Lietuvos į Norvegiją emigruoja nekvalifikuotų darbininkų, iš kvalifikuotų darbuotojų į Norvegiją atvyksta medikai ir mokslininkai, šių emigruojančių iš Lietuvos specialistų skaičius didėja.
Toliau tyrimas nurodo, jog daugelis atvykusiųjų iš Lietuvos dirbti į Norvegiją nežino Norvegijos įstatymų ir taisyklių, ir todėl dažnai įstatymus pažeidžia. To priežastis yra taip pat ir ta, jog įmonės, kurios dirbančiuosius samdo, irgi yra iš Lietuvos. Jos dažnai pradeda savo veiklą Norvegijoje, nesusipažinę su būtina informacija.
Lietuviai stokoja informacijos apie tai, kaip registruotis sistemoje, kokie įstatymai galioja dirbant, kokia alga, kokios teisės ir pareigos, kaip mokėti mokesčius ir kitos elementarios informacijos, būtinos norint tinkamai funkcionuoti Norvegijoje. Dažnai dirbantieji nežino pas kokį darbdavį jie dirba, kur registruota įmonė (Norvegijoje ar Lietuvoje), kuria sutartis sudaryta (pastovi, su garantuotomis darbo valandomis, ar ne), kokio pobūdžio įdarbinimas (komandiruotas darbuotojas, darbo nuomos agentūroje, sezoninis darbuotojas ar kt.), kurioje šalyje mokami mokesčiai ir kt. Dažnas net neskaito savo darbo sutarčių, ar jos neturi.
Nors Norvegijoje nemažai lietuvių čia gyvena daug metų, bet vis atvyksta nauji. Tyrimas gyvenusius Norvegijoje mažiau nei keturis metus ir migruojančius vadina neįsikūrusiais, o gyvenančius virš keturių metų – jau Norvegijos gyventojais. Statistika atrodo taip. Naujai atvykstančių yra gana nemažai.
Naujokai stokoja informacijos ne tik dėl to, kad ką tik atvyko, bet ir dėl to, kad paprastai turi žemą išsilavinimą, prastai moka angliškai ir neturi pinigų kursams (arba nemano, kad jie reikalingi), nesupranta Norvegijos sistemos, nepasitiki vadžios institucijomis. Kaip žinia, galios distancija Lietuvoje yra didesnė, nei Norvegijoje. Norvegijoje darbuotojas gali tiesiogiai kreiptis į darbdavį ir be problemų aiškintis situaciją ar pranešti apie trūkumus, nesaugų darbą ir pan. To tikimasi ir iš imigrantų – kad jie visus klausimus pirmiausiai spręs darbo vietoje, su darbdaviais ir saugos atstovais.
Lietuvių santykiuose darbe dažnai dominuoja baimė darbdaviui, nes Lietuvoje daug didesnė hierarchija, kuri darbuotoją nustumia ant žemiausio laiptelio, kur jis jaučiasi bejėgis reikalauti savo teisių. Kartais apie jas net nežino, o jei sužino, tai nemoka už jas kovoti. Tokie žmonės arba nieko nežino apie profesines sąjungas, o jei ir žino, tai jomis nepasitiki. Daugeliui darbininkų iš Lietuvos informacija paprasčiausiai nerūpi, todėl jie išnaudojami, patiems to nesuvokiant. Tarsi nieko tokio, bet visgi tokie darbininkai smukdo visą darbo rinką ir blogina sąlygas visiems, prisidėdami (nors patys t o nesupranta) prie nesąžiningo darbdavio veiklos.
Tyrimas taip pat nustato, kad į institucijas, pvz į darbo inspekcijos skyrių, esantį paslaugų centre užsieniečiams kreipiamasi dažniausiai tik dėl nesumokėtų pinigų, jei kažkada praeityje darbdavys nesumokėjo algos, atostoginių, viršvalandžių. Darbininkai ilgai laukia ir tiki darbdavio pažadais, o kai galiausiai kreipiasi (dažniausiai jau atleisti iš darbo), padėti yra sunku, o kartais neįmanoma.
Informaciją tokie imigrantai dažnai susižino iš draugų, pažįstamų, darbdavių, abejotinų feisbuko patarimų ir kitų privačių – bet ne oficialių – šaltinių. Ta informacija dažnai klaidinga, arba ji pasiekia lietuvius per vėlai.
FAFO darbo ir socialinių tyrimų instituto tyrimas, 2020 metai. Duomenys rinkti apklausiant žmones, t.p. iš Norvegijos statistikos biuro ir Lietuvos institucijų.
Junkitės prie patikimos Feisbuko grupės Dirbantiems Norvegijoje, kurioje naujausia informacija nuolat dalinasi profesionalai.
Diskutuokite ir komentuokite Feisbuko grupėje Gyvenu Norvegijoje.
Daina Bogdanienė, tinklaraščio „Gyvenu Norvegijoje” kūrėja, Paslaugų centro užsieniečiams (SUA) ir Norvegijos Darbo inspekcijos (Arbeidstilsynet) atstovė.
