Pūdyta silkė – Švedijos tradicija ir itin savotiškas delikatesas, kurį valgo ne visi švedai, tačiau jis tampa vis populiaresnis. Nors šios silkės valgyti galima visus metus, visgi delikateso sezonas prasideda rugpjūčio gale ir baigiasi rugsėjo pabaigoje.
Šis produktas, švediškai vadinamas surströmming, gaminamas iš mažų Baltijos jūros silkių, kurios pagaunamos pavasarį, pasūdomos ir „pūdomos” (o tiksliau – rauginamos arba fermentuojamos) pagal seną receptą. Tokiu būdu susidaro dvokiančios rūgštys, o kad silkė iš tiesų nesupūtų, dedama šiek tiek druskos. Tai labai senas maisto konservavimo metodas. Likus maždaug mėnesiui iki patekimo ant stalo silkė sudedama į hermetiškai uždarytas skardines, tačiau fermentavimo procesas tęsiasi ir dėl to skardinė šiek tiek išsipučia. Tradiciškai dauguma gamintojų yra įsikūrę šiaurinėje Švedijos pakrantėje.
Atidaryti skardinę reikėtų po vandeniu, o prieš patiekiant silkė nuplaunama. Skardinę atidaryti reikia lauke, tačiau pačią silkę geriau valgyti viduje, nes kvapas traukia muses.
Surströmming turi aštrų supuvusios žuvies kvapą. Delikateso entuziastams jis patinka, o naujokus gali nemenkai sukrėsti. Tačiau tinkamai paruoštos pūdytos silkės skonis yra visiškai kitoks nei kvapas. Jos skonis yra tuo pat metu švelnus ir aštrus bei pikantiškas. Visgi norint išlaikyti pusiausvyrą būtini priedai.
Kaip valgyti pūdytą silkę? Kaip priedai tinka svogūnas, bulvės, grietinė, duona ir taurelė degtinės. Tradiciškai ji valgoma kaip į ploną duonelę suvyniotas sumuštinis (klämma). Duonelė patepama sviestu, uždedama supjaustyta silkė, švediškos migdolinės bulvės (mandelpotatis) griežinėliai ir susmulkintas svogūnas. Duonelė sulenkiama ir valgoma kaip sumuštinis.
Švelnus bulvių ir svogūno salsvumas puikiai atsveria aštrų ir intensyvų silkės skonį. Šiaurinėse vietovėse duonelė patepama tiek įprastu sviestu, tiek minkštu ožkos pieno sūriu (getmessmör).
Nors pūdytos silkės sezonas prasideda rugpjūčio pabaigoje, kai valgoma pavasarinė silkė, tikri šio produkto entuziastai valgo ankstesnių metų fermentuotą silkę. Iki to laiko silkė jau būna visiškai subrendusi ir minkšta.
Svarbu tinkamai laikyti pūdytą silkę. Rubenas Madsenas iš Surströmmingo akademijos Ulvöno saloje pabrėžia, kad tokią silkę „visada reikia vėsioje vietoje. Jeigu ji laikoma šiltai, pieno rūgštys skardinėje sunaikina baltymus”.
Jeigu silkės kvapas atrodo pernelyg stiprus, galima pasinaudoti kai kuriomis gudrybėmis. Kaip jau minėta, silkę atidaryti reikėtų po vandeniu. Taip pat patariama vos atidarius skardinę kuo arčiau prie silkės prikišti nosį ir giliai įkvėpti – po to jau niekas nebesmirdės. Nereikia jaudintis: silkės skonis geresnis nei kvapas, tereikia šnervėms leisti įveikti pradinį šoką.
Ar visi švedai valgo surströmming? Reikia pripažinti, kad ši silkė patinka ne visiems. Tradiciškai pūdyta silkė dažniau valgoma šiaurės-rytų pakrantėje ir apskritai šiaurinėje Švedijoje.
Parengta pagal thelocal.se, sweden.se ir sweden.org.za.
