Dabar, kai rašau šiuos žodžius, lyja horizontaliai, tai yra iš vieno šono į kitą, o ne iš viršaus į apačią, kaip galime būti įpratę savo tėvynėje. Pro langą, lauke, matau kelis dviratininkus, pėsčiuosius ir vėjo prie žemės stipriai lenkiamus medžius. Žodžiu, visiems kaip ir normaliai.
Danijoje ir jos antrajame pagal dydį mieste Aarhuse esu jau keletą savaičių. Kadangi šalis civilizuota, Vakarų Europoje, labai greitai apsipratau, juo labiau, kad atvykau iš Lietuvos, kuri irgi yra civilizuota, vakarietiška ir jauki. Išvis, žiauriai geras jausmas, kai atvykus iš Lietuvos į vieną pažangiausių pasaulio valstybių, Daniją, keista tik tai, kad visi kalba angliškai, galima gerti alkoholį viešumoj ir yra labai daug dviračių.
Ir priešingai, net šiek tiek apmaudu, kai prie kolegiumo, kuriame gyvenu, esančio už poros kilometrų nuo antro pagal dydį Danijos miesto centro, nėra atskiro konteinerio plastikui, o va prie mano tėvų namų rajone, mano gimtame kaime, kuriame gyventojų skaičius dviženklis ir konverguoja link vienaženklio – yra. Ne tai kad mano tėvai būtų pamišę dėl rūšiavimo – rūšiuoti pradėjo tik tada, kai kažkokia valstybės įstaiga šiuos konteinerius kiekvienam kaimo gyventojui atvežė.
Tiesa, nepavirto Lietuva į Daniją taip staigiai, tačiau judėjimo kryptis visiškai aiški. Ko gero, labiausiai nustebinęs dalykas čia ir buvo tai, kad atvykus iš Lietuvos, praktiškai niekas nestebina. Labiau pasimetęs ir sutrikęs buvau tada, kai iš savo kaimo išvažiavau į Vilnių prieš penkis metus, negu kai dabar išvykau iš Lietuvos į Daniją. Nuostabu matyti, kiek mes, Lietuva, kaip šalis, jau nuėjome per tuos metus, kai galime kurti ateitį savarankiškai. Žinau, kad tie iššūkių nebijantys, energingi, kovoti norintys ir jau užaugę lietuviai, kurie dar vis nevaldo šalies, bet tai tik laiko klausimas, sukurs tokią Lietuvą, apie kurią visi mes, skaitantys šį įrašą lietuviškai, svajojame (tai negalioja paleckių, uspaskichų ir kitokių brazauskų svajonėms – dvėskit, sūkos, ir dekit pragare).
Pirma paskaita buvo dar rugpjūčio 31., kalendorinę vasarą. Labai daug dalykų per prieš tai buvusią Introduction week praklausiau, dėl to nusinešiau į paskaitą sąsiuvinį, ir tai galvoju, niekas nieko nedarys, juk pirma paskaita. Atsisėdom prie stalo, prasidėjo paskaita, kartu sėdėję grupiokai visi išsitraukė kompiuterius, vienas, kurio ekraną mačiau, atsidarė viso kurso planą ir paraleliai dėstytojo aiškinimui žymėjosi komentarus. Kažkuriuo momentu dėstytojas paminėjo, kad gavo mūsų laiškus su išreikšta nuomone. Apie situaciją, kurią patalpino bendroje mums visiems sistemoje.
Visus šiuos dalykus tada girdėjau lygiai pirmą kartą, kaip kad jūs ką tik perskaitėt.
Ką dariau tada? Bandžiau akimis surasti bent vieną žmogų, kuris būtų toks pats pasimetęs, nesigaudantis kaip aš. Neradau.
Sistema čia šiek tiek kitokia, kiek jau supratau, negu ta, kuria naudojomės Lietuvoje. Nu kaip kitokia – iš esmės tokia pati, tik Lietuvoje neveikia. Yra aplinka, kurioje dėstytojas talpina medžiagą paskaitai, užduotis, skaidres ir pan. Skaitymo labai daug, ir tai sakau jau po pirmų savaičių, kaip bus vėliau – nežinau. Prieš kiekvieną paskaitą perskaitome straipsnius, knygos skyrius ar pan., kurie yra apie būsimos paskaitos temą. Paskaitos metu dėstytojas apžvelgia temą, įmanoma suprasti, ir neskaičius duotos medžiagos, bet daug sunkiau ir praleidus kažkurią dalį medžiagos, gali būti labai sunku pasivyti.
Lietuvoje, atsimenu, buvo duodamas literatūros sąrašas. Taip pat, kiek atsimenu, buvo ir kažkokia bendra sistema studentams ir dėstytojams, kur galėjo vieni su kitais bendrauti, talpinti medžiagą savo paskaitoms ir t.t., bet niekada ten užėjęs taip ir nebuvau, nes nereikėjo. Knygų iš rekomenduotinų irgi nesu skaitęs, nebent labai mažą dalį Gujeratti veikalo apie ekonometriją ir šiek tiek H. Variant Mikroekonomikos.
Dar pamenu, kad kai kurie dėstytojai Vilniaus Universitete, kuris yra geriausias Lietuvoje, tokius pačius egzaminus ar testus duodavo kelis metus iš eilės, tai studentai jau žinodavo atsakymus, belikdavo tik juos parašyti egzamino metu. Buvau kuratorius, savo pirmakursiams kažkada nusiunčiau daug konspektų, tarp jų buvo ir egzaminų klausimai su atsakymais, kai kurie tiko ir ateinantiems metams. Išeinant iš paskaitos auditorijos, kažkuris iš mano pirmakursių paliko kompiuteryje prijungtą e. paštą. Ekonometrijos dėstytojas patikrino, kas tame asmeniniame el. pašte yra. Kitos paskaitos metu, labai piktas, pasakė, kad jeigu čia būtų Vokietija, tai tikrai tas, kuris atsiuntė, iš universiteto būtų išmestas ir į tokius dalykus žiūrima ten labai rimtai.
Atvažiavęs čia, žiūriu kad tikrai. Būtų išmestas. Tik ne tas studentas, kuris dalijasi tokia informacija, o tas dėstytojas, kur išdrįsta duoti tokį patį egzaminą kelis metus iš eilės. Bibliotekoje yra atskira lentyna praėjusių metų egzaminams, joje laisvai kiekvienas gali matyti, kokios buvo užduotys ir pan.
—
Žodžiu. Naujas etapas. Jau kaip ir rutina, iš vaikščiojimo į paskaitas, darbo, danų kalbos pamokų, kuriuose, kaip ir universiteto grupėje, esu vienintelis lietuvis. Tiesa, pasiklausęs to, ką kalba kiti apie savo gimtas šalis arba apie Daniją, supratau kai ką. Man nebuvo blogai Lietuvoje. Man nėra blogai čia, Danijoje. Man nebus blogai, jeigu kada nors gyvensiu kažkurioje kitoje Vakarų šalyje ir nebus blogai, kai kažkada grįšiu į Lietuvą. Nes nėra gero ar blogo gyvenimo, yra tik požiūris ir skirtumai jame. Būti nelaimingu yra pasirinkimas, kaip ir būti laimingu.
Tai tiek.
www.linuosepriebedugnes.wordpress.com
