Pagal Melburno Mercerio globalų pensijų indeksą (Melbourne Mercer Global Pension Index) geriausia pensijų sistema yra Danijoje, mažai nuo jos atsilieka Australija, Nyderlandai, Suomija, Švedija, Šveicarija.
Indeksas Lietuvos pensijų sistemos neįtraukia ir nevertina. Geriausiai vertinama Danijos pensijų sistema apima tris dedamąsias: valstybės socialinę apsaugą, darbovietės siūlomus pensijų planus bei asmenines santaupas. Pensijos Danijoje sudaro 78,5 proc. dirbant gautų žmogaus pajamų, o pensininkų padėtis yra viena geriausių pasaulyje. Danai į pensiją išeina sulaukę 65 metų, bet jau netrukus šią ribą planuojama padidinti iki 67 metų. Pensiją jie užsitikrina pradirbę 40 metų, jei dirbta mažiau – skiriamos pensijos dalis skaičiuojama 1/40 už kiekvienus metus.
Antros pakopos pensijų kaupimas Danijoje nėra reglamentuotas įstatymiškai, visgi darbuotojų profsąjungos kolektyvinėse sutartyse išsireikalavo, kad darbdaviai ir darbuotojai mokėtų įmokas ir lėšas kauptų pensijų fonduose. Šiuo metu tokiu būdų pensijas Danijoje kaupia beveik visi dirbantieji. Tokiu būdu į kaupiamąją sąskaitą pervedama apie 15 proc., iš kurių 2/3 perveda darbdavys, o likusius – darbuotojas. Trečioji pensijų kaupimo pakopa Danijoje taip pat mėgstama – savarankiškai danai kaupia pensijai kaupiamuoju draudimu, kuris yra populiariausias, taip pat – investuodami ar atsidėdami pinigus specialiose, pensijai skirtose banko sąskaitose. Pasak specialistų, tokia sistema yra naudinga ir valstybei, nes žmonėms sukaupiant vis daugiau lėšų antroje bei trečioje pakopose, mažėja spaudimas pirmosios pakopos pensijoms. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) duomenimis, Danijos biudžeto išlaidos senatvės bei našlių pensijoms sudaro 5,4 proc. nuo bendrojo vidaus produkto (BVP), tokių pačių skaičių pasiekė tik Nyderlandai. Tarkime, Vokietijoje, Prancūzijoje ir Italijoje pensijų našta šalių viešiesiems finansams yra dvigubai didesnė.
Lietuva susiduria su iššūkiu
Reikia pripažinti, kad Lietuva šiandien susiduria su dideliu iššūkiu kurti socialinę gerovę savo piliečiams. Lietuvoje II pakopos pensijos nėra privalomos: žmogui suteikiama galimybė pasirinkti. Nėra ir reikalavimų kolektyvinėse sutartyse kaupti papildomas lėšas būsimai pensijai. Manau, kad žmones reikėtų daugiau informuoti apie galimas II pakopos pensijų rizikas ir grąžą. Lietuviai aktyviai naudojasi galimybe emigruoti ir pasinaudoti kitų, tai yra užsienio šalių sukurta gerove. Taupydami pensijai, žmonės pasirenka didesnį vartojimą ateityje, užuot išleidę pinigus dabartiniu momentu. Blaškymasis tarp struktūrinių reformų mažina dirbančiųjų motyvaciją rūpintis savo ateitimi, nes ateities planavimas tampa nerealus ir praranda prasmę. Žinoma, užsienio šalių praktika negali būti tiesiog perkelta į mūsų šalį.
Reikalinga išsamesnė analizė, ar kaupimas pagal darbovietės planus galėtų būti pritaikytas Lietuvoje. Tačiau už patrauklią pensijų sistemą vertinamos Danijos taikomas principas yra aiškus: žmogus į savo būsimos pensijos kaupimą yra įtrauktas maksimaliai, nes ekonominės bei socialinės gerovės kūrimas yra ne tik valstybės, bet ir paties dirbančiojo atsakomybė. Sparčiai senstančioje Lietuvoje pensijų socialiniam draudimui jau dabar išleidžiama maždaug 71 proc. visų socialiniam draudimui ir socialinei paramai skirtų lėšų. Tai sklaido iliuziją, kad į darbo rinką ateinantis jaunimas pajėgs uždirbti pensijas ateities pensininkams, kai santykis dar labiau pakryps senjorų nenaudai. Turint omenyje visuomenės senėjimą, dar siūlyčiau pagalvoti apie pensinio amžiaus žmonių galimybes išlikti darbo rinkoje net ir išėjus į pensiją, sudaryti sąlygas jiems dirbti ne visą darbo dieną. Suomijoje žmonės, kuriems sukako 61 metai, turi galimybę nuspręsti, kada nori pasitraukti iš darbo rinkos. Tokiu būdu, net ne visu pajėgumu dalyvaudami darbo rinkoje, jie kuria pridėtinę vertę ne tik valstybei, bet ir toliau pasilieka iš dalies atsakingi už tai, kiek orus bus jų pačių gyvenimas sulaukus garbaus amžiaus.
lrytas.lt
