Artėjant svrbiausioms abiturientų šventėms – paskutiniam skambučiui, išleistuvėms ir didžiausiems iššūkiams – egzaminams ir stojimui į universitetus, Skandinavija.today nori padrąsinti moksleivius rinktis studijas ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Pristatome interviu apie studijas ir gyvenimą Danijoje su jaunu menininku Joriu Skudra, gyvenančiu iš studijuojančiu Danijoje.
Esu Joris, kameros operatorius. Kuriu meninius ar reklaminius klipus. Visad domėjausi naujomis kultūromis, galvojau apie studijas užsienyje, nes norėjau išbandyti save ir patirti, koks gi tas gyvvenimas palikus šeimą, draugus.
Gyvenu Kopenhagoje, Nørrebro rajone. Stebina, kad visi čia važinėja dviračiais, dviračių takų visoje Kopenhagoje nutiesta 450 km., žmonės dviračiais čia važinėja net jei lauke – 20 C. Pats dažniau renkuosi viešąjį transportą, ir dėl oro salygų ir dėl to, kad Kopenhagoje nesvetimas toks reikškinys kaip ,,dviračių kamštis“. Važiuojant dviračiu piko metu, maždaug apie 18 valandą, į jį papulsi be abejonės.
Danai vos atvažiavus man pasirodė konservatyvesni ir santūresni nei lietuviai. Bet pirmą dieną, ką tik atvažiavęs, likau nustebintas. Ėjau gatve ir ieškojau vietos kur pavalgyti. priėjau prie vienos senutės ir užklausiau jos kur artimiausia kavinė. Nustebino tai, kad ji švaria anglų kalba man ėmė vardinti šalia esančias picerijas, kebabų kioskus ir dalino rekomanedacijas kur skaniau. Netgi ėmė siūlyti pinigų. Bet jaunesni danai nėra žmonės, prie kurių gali atsisėsti ir tiesiog bendrauti. Jei pirmas užmezgi su jais pokalbį, danai tampa atviresni ir nusiteikę bendrauti.
Pati tauta mėgsta save tituluoti alaus mėgėjais ir tai tiesa – danai mėgsta atsipalaiduoti prie bokalo su draugais. Taip pat jie labiau atsipūtę, nei lietuviai, nėra labai suvaržyti, bet ir ne per daug atviri – barjerą turi perlaužti pats. Taigi, dažniau bendrauju su lietuviais ir studentais iš kitų šalių. Adaptuotis sunku neuvo dėl mano paties patirties – esu daug keliavęs po pasaulį ir pažšstu nemažai kultūrų. Malonu tai, kad dėl nedidelio kiekio krikščionių, pustuštes bažnyčias jaunimas panaudoja įvairiems meno renginiams ir susibūrimams. Bažnyčiose dažnai vyksta projekcijos, galima ateiti ir atsipalaiduoti klausant muzikos. Man čia nieko netrūksta, nebent sūrelių ar koldūnų.
Darbas Danijoje yra visiškai sėkmės dalykas – jį susirasti galima ir tą pačią dieną ir po ilgų paieškų. Ėjau ieškoti darbo į restoraną, kur manęs paklausė: ar kalbi daniškai? Tuo metu dar nekalbėjau, tad restorano administratorius atsakė: indaplovė jau užimta. Geresnio ar kvalifikuoto darbo, be kalbos čia nelabai gali susirasti. Taigi, mano pirmasis darbas Danijoje buvo naktiniame klube, dirbau valytoju ir dažnai tekdavo šveisti lankytojų vėmalus. Laimei, šį darbą dirbau neilgai – po poros savaičių jau stovėjau prie baro, pamažu mokinausi daryti kokteilius. Stovėdamas už baro gavau daugiau galimybių bendrauti su danais. Daug kam buvo įdomu ką veikiu gyvenime, nemažai sužinojo, kad filmuoju ir montuoju. Taip keli žmonės susidomėjo mano veikla, gavau prašymų filmuoti klubų reklamas, užsiimdamas filmavimais gaudavau vis daugiau pasiūlymų, ilgainiui surinkau nemažai kontaktų.
Taip pat susipažinau su Pauliumi, dabartiniu savo kolega. Su šiuo žmogumi kuriame idėjinius filmukus. Vienas mūsų projektų vadinasi ‚,coordinates of‘‘– filmuojame muzikantus įvairiose vietose ir prie klipų parašome vietos koordinates. Kadangi agentūros manęs nesamdė, nusprendžiau darbo vietą susikurti pats ir maždaug pieš pusmetį įkūriau savo kompaniją pavadinimu ,,Skudra“ – Danų kalboje ,,skud“ reiškia ,,šūvis“, šį žodį interpretuoju kaip filmavimą, o RA – egiptiečių saulės dievas.Ėmiau filmuoti įvairaus pobūdžio filmukus skirtingoms kompanijoms.
Konkrečios mūzos savo menui neturiu, o Einant gatve viską įrašinėju, dažnai idėjai šovus galvon, užsirašau ją telefone. Kai reikia filmuoti – peržiūriu savo užrašus ir išsirenku kas tinka geriausiai.
Būstą, kaip ir darbą, būnant imigrantu susirasti čia gan sunku. Negaliu sakyti, kad įsitvirtinti čia buvo iššūkis– tereikia būti aktyviam, nes būstai ant kelio Danijoje nesimėto.
Nenuleidau rankų, nors kelis kartus ir nesisekė. Būdavo dienų, kai apeidavau šimtus vietų su savo CV, gįždavau pavargęs ir sušalęs, laukdavau skambučio kurio taip ir nesulaukdavau. Bet Danijoje ir dirbant menką darbą išgyventi nėra sunku – čia dirbant dvi dienas per savaitę, uždirbsi sumą, kurios reikiapragyvenimui. Jei žinai kur pirkti maistą, kur ieškoti pigesnių produktų, tikrai nėra sunku išgyventi. Žinoma, valgant restoranuose tikrai galima iššvaistyti pinigus, bet būdamas studentas paprasčiausiai to nedarau. Taip pat tam, kad suprastum danus ir jų kultūrą, būtinai reikia mokėti jų kalbą, kurios atvykęs visai nemokėjau
Danai dažnai neturi geros nuomonės apie lietuvius, nes neretai tautiečiai mėgsta pasireikšti vagiant dviračius, pervežant narkotikus ar kitaip prisidirbti, dėl to ir teigiamą požiūrį į save turėjau formuoti pats.
Būnant Danijoje bendrauju ir su šeima – vienąkart sulaukiau keisto mamos skambučio. Ji pranešė kad greitu metu atvažiuos pas mane. Dabar mama taip pat gyvena Kopenhagoje. Čia greitai susirado fotografės darbą, savo būstą. Gyvename atskirai, bet su ja susitinkame du kartus per savaitę savo mėgstamam kebabų rastoranėly. Labai džiaugiuosi, kad čia laimę radau ne tik aš, bet ir ji.
Čia galite pažiūrėti vieną Jorio darbų
