Negalima lyginti, bet palyginkime. Šie premjero Algirdo Butkevičiaus žodžiai buvo skirti maisto kainoms aptarti, bet jie gali būti pasitelkiami ir aptariant Darbo kodekso bei viso socialinio modelio siūlomas sąlygas darbuotojui Lietuvoje ir flexicurity modelį išradusioje Danijoje.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė vetavo Darbo kodeksą, nes, jos manymu, teisės aktas nepakankamai užtikrina darbuotojų teises ir „įteisina darbdavių dominavimą“. Prezidentė pateikė savo siūlymus, tačiau Seimas dar nėra priėmęs sprendimo. Lietuvoje buvo teigiama, kad Darbo kodeksas Lietuvoje keičiamas norint priartėti prie daniškojo flexicurity modelio. Daniškas modelis remiasi trimis elementais: darbdavys įgalinamas gana lengvai priimti ir atleisti darbuotojus, tačiau iš darbo atleistam žmogui užtikrinama itin aukšto lygmens socialinė apsauga ir pasiūlomos priemonės susirasti naują darbą arba persikvalifikuoti. „Danijoje nėra sunku atleisti žmones“, – sako šioje šalyje gyvenanti Monika. Bet čia pati ji priduria apie neišsemiamas galimybes, kai netekęs darbo asmuo gauna ne tik išmokas, bet ir visokeriopą pagalbą.
Kaip atrodo situacija netekus darbo Lietuvoje ir Danijoje iš darbuotojo perspektyvos?
Bedarbio gyvenimas
Danijoje Danijoje veikianti draudimo nuo nedarbo sistema yra visiškai kitokia nei Lietuvos. Šioje valstybėje nuo nedarbo draudžiamasi mokant įmokas į specialų fondą, vadinamą a-kasse. Jų esama daug ir įvairių, kai kurie jų skirti tik tam tikroms profesinėms grupėms. Į fondą mokantis darbuotojas gali nepriklausyti profesinei sąjungai. Įmokos į tokį fondą svyruoja, bet vidutiniškai gali siekti apie 416-578 kronų per mėnesį, tai yra apie 55-77 eurus, rašoma a-kasser.dk puslapyje. Nedarbo išmokas norintis gauti asmuo turi turėti bent 52 savaičių stažą per pastaruosius trejus metus (34 savaitės, jei dirbo puse etato) ir priklausyti fondui mažiausiai vienus metus. Išmokos bedarbiams Danijoje siekia apie 90 proc. buvusio darbo užmokesčio, bet egzistuoja „lubos“ – tai yra 4180 kronų per savaitę (561 eurų per savaitę). Universitetų absolventams „lubos“ siekia 3430 kronų per savaitę (460 eurų per savaitę).
Jei nori gauti išmokas, studijas baigę studentai privalo tapti tokio fondo nariais per dvi savaites nuo studijų baigimo. Išskirtinumas tas, kad išmoka mokama tik už penkias darbo dienas. Savaitgaliai neapmokami. Nesusirandant darbo, išmokos gali būti mokamos iš viso 2 metus per trejų metų periodą. Tačiau pinigų mokėjimo pradžia priklauso nuo išeitinės kompensacijos dydžio. Jos paprastai būna 1-3 mėnesių dydžio priklausomai nuo stažo, tačiau daug kas reguliuojama kolektyvinėse sutartyse, todėl tai labai individualu. Nedarbo draudimas Danijoje yra savanoriškas. Tai reiškia, kad žmonės gali nesidrausti, jei mano, jog tai jiems nenaudinga. Danijoje gyvenanti ir tris vaikus auginanti lietuvė Lina pasakoja, kad jos vyras nusprendė nesidrausti nedarbo draudimu, mat priklauso profesinei sąjungai, todėl nesitiki būti atleistas, o jei pasitrauks iš darbo pats – veikiausiai bus susiradęs naują darbo vietą. Tačiau Monika teigia, kad danai tai pavadintų „labai prastu argumentu“. Jos nuomone, geriau apsidrausti, juolab, kad įmokos į nedarbo draudimo fondą yra itin mažos palyginus su atlyginimais. Vidutinis metinis atlyginimas Danijoje, remiantis OECD pateikiamais duomenimis, siekia 428 tūkst. kronų. Tai sudaro apie 57 tūkst. eurų per metus ir apie apie 4,7 tūkst. eurų per mėnesį. Taigi 100 eurų nesiekianti įmoka yra lašas jūroje. Šie fondai Danijoje yra dotuojami iš valstybės biudžeto.
Turi registruotis Darbo centre
Tačiau tam, kad bedarbis gautų išmoką, jis užsiregistruoti daniškoje darbo biržoje, kuris vadinamas Darbo centru. Registruotis, žinoma, galima internetu. Tačiau būtent Darbo centro paslaugos labiausiai žavi čia gyvenančius ir dirbančius lietuvius. Pavyzdžiui, Monika pasakoja, kad jai pasiekė gauti nuostabią konsultantę, kuri iš esmės buvo koučerė, arba vadovė ugdytoja, kaip kad siūloma šį terminą keisti lietuviškai. „Jie ten dirba labai gerai. Kai aš pabaigiau studijas ir tuo pat metu mečiau darbą advokatų kontoroje, aš du mėnesius buvau užsiregistravusi šiame Darbo centre.
Man labai pasisekė, nes aš gavau koučerę, kuri dirba su aukštos kvalifikacijos žmonėmis. Jei aš būčiau norėjusi pati samdyti tokį asmenį, aš būčiau mokėjusi daugiau nei 1000 kronų (apie 130 eurų) per valandą“, – sako Monika. Pasak pašnekovės, sąlygos gana griežtos: numatyta, kiek gyvenimo aprašymų reikia išsiųsti per nustatytą laikotarpį, kas kiek laiko susitinkama su konsultantu. Tačiau Darbo centras paprastai nesiunčia darbo pasiūlymų, darbą turi susirasti pats bedarbis, tačiau Darbo centras kontroliuoja procesą, stebi, ar asmuo nepervertina savo gebėjimų, ar ieško jo gebėjimus atitinkančios darbo vietos. Monika sako turinti draugų, kurie dirba Darbo centre ir, remiantis jų pasakojimais, mergina sako, kad konsultantai yra apmokomi dirbti su skirtingomis darbo neturinčių žmonių kategorijomis. „Aš pati susidūriau su tuo tik du mėnesius, bet man susidarė įspūdis, kad paslaugos teikimas yra tiesiog nerealus. Iš to man susidarė įspūdis, jog Danija nori, kad aš čia likčiau, o ne išvažiuočiau“, – teigia mergina.
Kas nutinka neapsidraudus
Kadangi draudimo nuo nedarbo sistema yra savanoriška, galima ir nesidrausti, tačiau Monika tai vadina labai prastu pasirinkimu. Tokiu atveju netekus darbo dažniausiai kreipiamasi į savivaldybę, kuri gali tokį asmenį paremti. Tai yra labiau socialinė parama, o ne bedarbio išmoka ir daniškai vadinama kontanthjælp. „Šią išmoką gali gauti tik jei esi vyresnis nei 30 metų ir jeigu niekas negali paremti iš šeimos, jei pardavei savo turtą, neturi tau priklausančio buto“, – sako Monika. „Tokia kontanthjælp yra iš esmė skirta tiems, kurie nieko realiai neturi“, – priduria mergina.
Jei asmuo atitinka reikalavimus, per mėnesį jis gali gauti 10-14 tūkst. kronų (1400-1900 eurų). Tai dar priklauso nuo to, ar asmuo turi vaikų. Lina sako, kurios vyras nemoka nedarbo draudimo įmokų, pasakoja, kad net ir gaunant tokią paramą iš savivaldybės asmuo vis tiek turi ieškotis darbo, su juo individualiai dirbama. Pavyzdžiui, jei nesurandamas darbas pagal specialybę, tuomet siūloma ieškotis paprastesnio. Pašnekovė sako pažįstanti moterį, kuri savivaldybėje dirba su ilgalaikiais bedarbiais. „Tai ji vaikšto pas juos į namus, visaip skatina, moko, bando surasti kompromisą, bando integruoti į darbo rinką”,- sako Lina. Tačiau Monika mano, kad mokėti nedarbo draudimą vis tiek nepalyginamai geriau, nes iš savivaldybės paramą gali gauti tik įrodęs, jog neturi jokio turto ir kad šeimos pajamos yra itin menkos.
„Tikrai geriau mokėti draudimą. Niekada negali žinoti, kaip viskas pasisuks. Tiesiog tada tu žinai, kad ir kas nutiks, tu turėsi pajamas, galėsi dvejus metus nesukti galvos. Nes net jei esi profsąjungos narys Danijoje nėra sunku atleisti žmones. Tų atleidimų būna pakankamai daug. Aš, aišku, nekalbu apie tuos, kurie yra milijonierių vaikai ir kurie žino, jog bet kokiu atveju turės, kur kreiptis”, – sako Monika.
Kuo ypatinga Danija?
Danijos socialinės apsaugos išskirtinumą galima paaiškinti gana paprastai: vyriausybė, „Eurostat“ duomenimis, 2014 m. darbo rinkos politikai skyrė 3,22 proc. nuo bendrojo vidaus produkto. Lietuva šiam tikslui tais pačiais metais skyrė 0,43 proc. nuo BVP. Net Latvija ir Estija skiria daugiau – atitinkamai 0,53 proc. ir 0,59 proc. Tačiau Vilniaus universiteto Teisės fakulteto profesorė, Kolektyvinės darbo teisės ir socialinės partnerystės instituto vadovė Daiva Petrylaitė atkreipia dėmesį ir į visuomenių socialinius, istorinius ir mentaliteto skirtumus. „Flexicurity panacėja perkeliant ją copy-paste principu niekur neveikia ir neveiks. Visos valstybės, tiek pradedant mistiška Danija, tiek kaimyne Estija, kuri nuėjo net ne flexicurity, o tik flexibility keliu, prieš priimdamos bet kokias radikalias reformas ar net revoliucijas (nebijau taip pavadinti, kas vyksta su Lietuvos darbo teise) pirmiausia turi atsižvelgti į daugelį socialinių, istorinių, mentalitetinių dalykų”, – teigia mokslininkė.
„Danija, pavyzdžiui, šį principą kūrė ant pavydėtinai stipraus socialinio dialogo fundamento, kur visų trijų žaidėjų atsakomybė buvo akivaizdi ir tiesiogiai įvardinta. Estija savo ruožtu niekad neturėjo, neturi ir neturės tokios baisios emigracijos, kaip Lietuva. Tai vėlgi svarbus faktorius renkantis reformų kelią. Tai keli iš daugelio aspektų, kurie nebuvo tinkamai įvertinti rengiant naują Darbo kodeksą ir yra visų šios dienos batalijų priežastis”, – sako D. Petrylaitė. Mokslininkė atkreipia dėmesį, kad Lietuvoje niekada nebuvo daryta išsamių tyrimų, kokio lankstisaugos modelio reiktų mūsų šaliai. Jos nuomone, Lietuvoje visi įsitvėrė danišką modelį ir primityviai galvoja, kad jis tikrai veiks. Pasak D. Petrylaitės, lengvas darbuotojo priėmimas ir atleidimas savaime nėra raktas į ekonomikos suklestėjimą, niekas nekalba apie pasitenkinimo darbu rodiklius, stresą darbe, paslėptą išnaudojamąjį darbą. „Lengviausia yra nebeduoti virtos žuvienės, bet pasiūlyti patiems susigauti žuvį tokią, kokios norisi. Tai galima būtų perkeltine prasme nusakyti flexicurity principą, bet štai kur viena „menka“ bėda – Darbo kodeksas pamiršta įteikti meškerę, su kuria tą žuvį būtų galima pasigauti“, – sako profesorė.
D. Petrylaitė, be kita ko, primena, kad net fantastiškoji Danijos lankstisaugos sistema per krizę pasirodė ne tokia puiki kaip atrodė iš pirmo žvilgsnio. Per krizę nedarbas Danijoje išaugo dvigubai: nuo 3,3 proc. 2008 m. iki 7 proc. 2010 m. ir 7,5 proc. 2012 m. Žinoma, tai tikrai nebuvo tragiški pokyčiai, tačiau šie pokyčiai trumpuoju laikotarpiu padidino valstybės išlaidas, o ilguoju – iškėlė klausimų apie daniško modelio atsparumą krizėms. „Flexicurity samprata per krizę keitėsi, joje pradėjo vyrauti socialinė dimensija, daugelis valstybių gelbėjo neigiamus ekonominius padarinius patyrusias darbo rinkas didindamos socialinį saugumą, o ne beatodairiškai darydamos lankstesnį darbo santykių teisinį reguliavimą“, – teigia D. Petrylaitė ir Vida Petrylaitė knygoje „Krizė, teisės viešpatavimas ir žmogaus teisės“.
Bedarbio gyvenimas Lietuvoje
Koks gyvenimas netekus darbo laukia Lietuvoje? Remiantis Nedarbo socialinio draudimo įstatymu, teisę į nedarbo išmoką asmuo turi, jei iki įsiregistravimo Darbo biržoje turi ne trumpesnį nei 12 mėnesių socialinio draudimo stažą per paskutinius 24 mėnesius. Pagal naują įstatymą, kuris įsigalios nuo sausio 1 d., bedarbio išmoka galės būti mokama 6 mėnesius. Pastovi išmokos dalis – 30 proc. minimalios algos. Šiuo metu tai būtų 114 eurų. Kintamoji dalis kas du mėnesius mažėja: pirmuosius du mėnesiu tai bus 50 proc. buvusių vidutinių pajamų, nuo trečio iki ketvirto – 40 proc., paskutinius du mėnesius – 30 proc. Jei asmuo uždirba vidutinę algą, kuri šiuo metu iki mokesčių siekia 748 eurus, tai „ant popieriaus” priskaičiuojama išmoka pirmus du mėnesius siektų 488 eurų, kitus du – 413 eurų ir paskutinius du mėnesius – 338 eurus.
Lyginant su šiuo metu gaunamomis išmokomis jos šiek tiek didėja. Šiuo metu maksimali išmoka siekia 311 eurų, minimali – 102 eurus.
Senovinė darbo birža
Iš darbo žiniasklaidoje išėjusi 44 metų vilnietė Evelina šiuo metu kaip tik tyrinėja Lietuvos darbo biržos veiklos efektyvumą, bet susižavėjimo jos balse nejusti. Moteris neseniai išėjo iš darbo žiniasklaidoje ir teigia užsiregistravusi Darbo biržoje, tačiau jai nepatinka, kad ten visas dėmesys sutelkiamas tik į išmokas – tarsi tai būtų Lietuvos darbo biržos veiklos alfa ir omega. Evelina sako norėjusi kilstelėti savo kvalifikaciją, pavyzdžiui, geriau išmokti anglų kalbą arba vairuoti automobilį. Tačiau, deja, 44 metų moteris nepatenka į kategorijas, kurioms taikomos įvairiausios darbo rinkos priemonės: ji nėra jauna bedarbė, nėra ilgalaikė bedarbė ir nėra priešpensinio amžiaus bedarbė. „Man tai aktualu. Jei aš būčiau vyresnio amžiaus, tarkime 50 metų, aš galėčiau persikvalifikuoti, bet man 44 metai. Buvo toks įdomus epizodas. Su tokiu jaunu vaikinu sėdėjome tame pačiame kabinete pas skirtingas konsultantes. Jo klausia: ar jūs norite pakelti savo kvalifikaciją? Nueiti į kursus? Jam primygtinai siūlo viską iš eilės. Jis sako: ne, aš viską moku, noriu tik vairuotoju būti. Aš sakau, tai klausykit, aš tai visko noriu, man labai įdomu.
Nes savo darbe 23 metus dariau vieną ir tą patį”, – pasakoja Evelina. „Konsultantės abi juokiasi. Bet iš esmės yra taip, kad tiems, kurie patenka į programas, grūste viską grūda, o tie, kurie nepatenka, tai jiems nieko”, – pasakoja moteris. Ji sako dirbusi nuo 19 metų, visą laiką mokėjusi mokesčius, pagimdžiusi tris vaikus, pirmą kartą užsiregistravusi Darbo biržoje, tačiau, galiausiai, negali net nemokamai nueiti į anglų kalbos kursus. Tiesa, Evelinai patiko, kad Darbo biržos konsultantė pakonsultavo rūpimais teisiniais klausimais. Pavyzdžiui, Evelinai rūpėjo, kas bus, jei ji gaus kokį nors nedidelį užsakymą ir gaus šiek tiek pajamų pagal autorinę sutartį.
„Man paaiškino, kaip elgtis: pavyzdžiui, galima sudaryti autorinę sutartį kelioms dienoms būtinai su pabaigos data, tada kuriam laikui sustabdomas bedarbio statusas, bet nebereikia iš naujo registruotis ir atlikti visų procedūrų”, – sako moteris. Tačiau ir čia bėda: gautos pajamos išskaičiuojamos iš bedarbio išmokos, todėl iš esmės bedarbiai nėra skatinami prisidurti prie gaunamos išmokos, kuri tikrai ne aruodai. „Žmonės ten kalba, kad tokia sistema skatina nelegalų darbą”, – teigia pašnekovė. Evelina ypač atkreipia dėmesį į tam tikrą Lietuvos įdarbinimo sistemos atsilikimą. Jos teigimu, tai pripažįsta ir patys konsultantai. „Jie labai kreipia dėmesį į tai, ką esi baigęs. Pavyzdžiui, mano kvalifikacija – muzikos mokytoja ir dirigentė. Man sako: tai ką rašyti – muzikos mokytoja ar dirigentė? Muzikos mokytoja per savo gyvenimą dirbau pusę metų, dirigente net nedirbau, tai aš pasakiau: gal rašykit muzikos mokytoja… Kaip jūs įsivaizduojat, kam aš diriguosiu? Ir lyg tarp kitko ji sako: o turit kokios kitos darbinės veiklos? Sakau: taip, 23 metus žiniasklaidoje dirbau.
Bet aš galvoju, kad prisirišti prie žmogaus išsilavinimo, kai visos apklausos rodo, kad tik mažuma dirba pagal išsilavinimą, savaime yra klaida”, – svarsto pašnekovė. Evelina taip pat pasakoja, kad kai jos buvo klausiama, kurioje srityje ji norėtų ieškoti darbo, ji pasirinko interneto žiniasklaidą, nes tokį darbą geriausiai įsivaizduoja. Tačiau jai buvo atsakyta, kad tokios kategorijos, kaip interneto žiniasklaidos žurnalistas, nėra. Yra tik laikraščio. „Aš nusistebėjau, nes laikraščių jau beveik nebeliko. Tada manęs klausė, ar ieškau korespondento, ar reporterio darbo. Na, bet čia beveik tas pats… Bet vis tiek reikėjo pasirinkti. Tik man juokinga, laikraščiai jau merdi, internetas klesti, bet jie užsikonservavę kažkokioje senovėje. Arba, pavyzdžiui, net nėra tokios kategorijos kaip socialinės medijos redaktorius, nors paklausa tikrai didelė”, – sako pašnekovė.
DELFI
