Oho, dabar įžengiam į miglotą, sūrią ir truputį šiurpią teritoriją. Šiaurės jūroje esančios salos slepia išties įdomių, kartais šiurpuliuką keliančių legendų, mitų bei tikrų istorijų, kurios virto folkloru, o kai kur – net turistine mistika. Tai vietos, kur jūra ne tik skalauja krantus, bet ir saugo paslaptis, o rūkas tampa riba tarp realybės ir mitų. Štai keletas ryškiausių ir paslaptingiausių salų, kurių istorijos kvepia dumblu, druska ir nežinomybe.
Helgoland – sala, kuri nenorėjo mirti.
Tai sala netoli Vokietijos krantų, priklausiusi Danijai, Britanijai, Vokietijai. Helgoland buvo vokiečių karinė bazė. Po Antrojo pasaulinio karo britai mėgino visiškai ją sunaikinti, susprogdindami tūkstančius tonų sprogmenų – bet sala išgyveno. Sprogimas turėjo „ištrinti“ salą iš žemėlapio, bet Helgolandas atlaikė – salos uolos įskilo, tačiau branduolys liko tvirtas.
Vietiniai teigia, kad po sala tebėra tunelių tinklas, pastatytas nacistinės Vokietijos laikais. Kai kurie tuneliai niekada nebuvo iki galo ištirti, o per tam tikras audras žemė skleidžia ūžesį – tarsi kažkas judėtų viduje. Sala šiandien gyva, bet niūri – ji tapo „turistine apleistybės versija“ su karo likučiais.
Fanø – menininkų ir jūrininkų sala
Fanø sala, esanti netoli Esbjergo miesto, garsėja savo smėlio paplūdimiais, tradiciniais šiaudiniais namais ir turtinga kultūrine istorija. Nors ši sala nėra apleista, jos senieji kaimai ir pasakojimai apie jūrininkų gyvenimą sukuria ypatingą atmosferą. Fanø, kaip ir kitos Šiaurės jūros salos, ilgai gyveno iš jūrininkystės. Daugelis vyrų negrįždavo iš jūros. Vietinės moterys sukūrė pasakojimą, kad jų mylimieji, kurie žuvo audrose, naktimis šoka ant kranto, stebėdami artimuosius per rūką. Vėlinių vakarą, pasak vietinių, galima pamatyti šokančias švieseles virš kopų – tai sielos grįžta pas artimuosius.
Rømø – plačiausių paplūdimių sala kur tebeskamba varpai
Rømø sala žinoma dėl savo plačių paplūdimių, kurie leidžia automobiliams važiuoti tiesiai prie jūros. Nors sala yra apgyvendinta, jos šiaurinė dalis yra mažiau lankoma, o senosios fermos ir kopos sukuria atokumo jausmą. Sakoma, kad senovėje šiaurėje stovėjo nedidelė bažnyčia, tačiau bendruomenė ją apleido, nes „Dievas neturėjo vietos tarp audrų“. Vieną dieną, siaubingos audros metu, visa bažnyčia esą nugrimzdo į smėlį, o jos varpas vis dar skamba po žeme prieš audras. Žmonės tiki, kad jei Rømø pakrantėje girdisi nepaaiškinami varpų dūžiai, tai ženklas, kad artėja nelaimė arba audra atims gyvybių.
Mandø – sala, pasiekiama tik atoslūgio metu
Mandø yra unikali tuo, kad ją galima pasiekti tik per atoslūgį specialiu keliu, vadinamu Låningsvejen. Sala yra mažai apgyvendinta, o jos izoliacija ir gamtos sąlygos sukūrė daugybę pasakojimų apie jūros dvasias ir paslaptingus įvykius. Mandø pasiekiama tik atoslūgio metu per kelią, kuris per potvynį visiškai užliejamas. Pasakojama, kad XIX a. vežimas su keleiviais dingo rūke, kai bandė išvykti iš salos. Jo niekada neberado, o vietiniai tiki, kad kartais naktį galima išgirsti vežimo ratų girgždesį ir arklių prunkštimą rūke. Tai tapo įspėjimu turistams ir vietiniams: jūra visada pasiima tuos, kurie jos negerbia.
Šiose salose jūra ne tik gamtos reiškinys, bet ir dvasinė jėga – užgaidi, atimanti, bet ir duodanti. Vyrauja nuomonė: jei nepagarbiai elgiesi su sala – ji tave išvys. Net šiandien kai kurie žvejai prieš išplaukdami „pasisveikina su jūra“ – trumpa tylos akimirka prieš žvejybą laikoma apsauga nuo bėdos.
VisitDenmark, britannica.com
