Danijos vyriausybė rengiasi įkurti tai, ką šalies imigracijos ministras pavadino „ukrainietiškais miesteliais“, skirtais apgyvendinti pabėgėlius, kurių laukiama artimiausiu metu.
Tokia neįprasta priemonė yra reikalinga, kadangi per palyginti trumpą laiką laukiama nemažo skaičiaus pabėgėlių, kuriuos, taikant įprastines priemones, nacionalinei gerovės sistemai būtų sudėtinga priimti ir apgyvendinti, aiškina imigracijos ir integracijos ministras Mattias Tesfaye.
„Mes ruošiamės tam, kad ukrainiečius būtų galima apgyvendinti tam tikro pobūdžio ukrainietiškuose miesteliuose, kur veikiausiai būtų darželių ir mokyklų, juose būtų mokoma ukrainiečių kalba, o tą užtikrintų patys ukrainiečiai“, – pasakojo M. Tesfaye.
Pasak jo, „kai kuriose“ Danijos vietovėse „apsigyvens ukrainiečių grupės“.
Ukrainietiškų miestelių planai kol kas yra ankstyvajame etape ir jokios konkrečios vietovės neįvardijamos, pažymi M. Tesfaye. Tačiau ministras numato, kad bus įkurdintas ne vienas miestelis – jie kursis aplink tokias nebenaudojamas patalpas, kuriose anksčiau buvo mokyklos, ligoninės, bendrabučiai ar senelių namai.
Ministro teigimu, tokiuose miesteliuose apsigyventų po kelis šimtus žmonių.
Anksčiau M. Tesfaye sakė, kad Danijoje iki Velykų laukiama apie 40 tūkst. pabėgėlių iš Ukrainos.
Imigracijos ministras aiškino, jog vyriausybė siekia užkirsti kelią įtampai Danijos gerovės sistemoje.
Tam, kad ukrainietiškųjų miestelių projektas būtų įmanomas, gali būti įgyvendinta nemažai Danijos imigracijos įstatymų pakeitimų. Tarp jų gali būti reikalavimas, kad suaugusieji turi laikytis taisyklių, susijusių su nedarbo išmokomis.
Skirtingas požiūris į pabėgėlius
Pastaruoju metu Danijoje taip pat kyla diskusijų, ar pabėgėliams iš Ukrainos reikėtų padėti labiau nei pabėgėliams iš kitų pasaulio vietų. Kaip rodo nauja TV2 ir „Politiken“ užsakymu atlikta „Megafon“ apklausa, dauguma danų visiškai ar iš dalies pritaria, kad jie yra labiau linkę padėti ukrainiečiams nei pabėgėliams iš ne Europos valstybių.
Kalbant konkrečiai, 61 proc. respondentų visiškai arba iš dalies sutinka su teiginiu „esu labiau linkęs padėti pabėgėliams iš Ukrainos nei pabėgėliams iš valstybių, esančių už Europos ribų“.
24 proc. respondentų su tokiu teiginiu iš dalies arba visiškai nesutinka.
Pastaruoju metu Danijos žiniasklaidoje ir valdžios sluoksniuose netyla diskusijos apie tai, ar pabėgėliai iš Ukrainos Danijoje ir kitose ES šalyse sulaukia ypatingo teigiamo požiūrio ir rūpesčio, lyginant su pabėgėliais iš kitų valstybių.
Daug dėmesio susilaukia specialus parlamento priimtas įstatymas, kuris automatiškai ir apeinant įprastą prieglobsčio suteikimo sistemą leidžia pabėgėliams iš Ukrainos įgyti leidimą gyventi šalyje dvejus metus, teisę dirbti, eiti į mokyklą ir gauti išmokas.
Įstatymas susilaukė kai kurių partijų kritikos dėl to, kad tokiu būdu Danijoje neva suformuojamos skirtingos pabėgėlių grupės, o ukrainiečiai įgyja daugiau teisių nei kiti.
Noras labiau padėti ukrainiečiams – natūralus
Visgi dauguma danų, panašu, su valdžios sprendimais sutinka. Tai nestebina buvusio Danijos pabėgėlių tarybos generalinio sekretoriaus Andreaso Kammo.
„Ukraina mums yra artimesnė, mums lengviau tapatintis su ukrainiečiais. Be to, karas Ukrainoje, ko gero, yra lengviau suvokiamas, nes ten didžioji Rusija puola mažąją Ukrainą. Tokia situacija veikiau yra aiškesnė ir akivaizdesnė, lyginant su padėtimi Sirijoje, kurią suprasti sudėtingiau“, – aiškina A. Kammas.
Jo teigimu, problema ta, kad danai visgi gali užmiršti kai kuriuos svarbius dalykus.
„Mes užmirštame, jog persekiojamas asmuo turi teisę į apsaugą. Todėl turime prisiminti, už ką mes pasisakome. Humanitarinė pagalba turi būti suteikiama neatsižvelgiant į simpatijas ar tapatybę“, – mano A. Kammas.
Vienas iš politikų, pasisakiusių už specialųjį įstatymą, yra socialdemokratų atstovas užsienio reikalų klausimais Rasmusas Stoklundas. Pasak jo, natūralu, kad danai yra labiau linkę padėti ukrainiečiams nei kitiems pabėgėliams.
„Aš pats jaučiuosi taip pat. Jeigu vidury nakties sudega kaimyno namas, natūralu, kad pasikviesime jį pas save. Bet mes esame maža šalis ir viso pasaulio problemų išspręsti negalime“, – pažymi R. Stoklundas.
Ankstesnė imigracija reiškė kultūrinius iššūkius
Paklaustas, ar tokiu atveju galima teigti, kad danai skirsto pabėgėlius pagal jų tautybę ir kultūrinę kilmę, R. Stoklundas dėsto: „Daugelis pabėgėlių, atvykusių čia iš Artimųjų Rytų, tapo imigrantais. Jei viskas būtų klostęsi kiek kitaip, manau, daugelis danų mažiau nerimautų dėl pabėgėlių iš tokių kraštų. Visgi paaiškėjo, jog ši imigracija atnešė esminių kultūrinių susidūrimų ir iššūkių. Manau, su į Daniją atvykstančiais pabėgėliais elgiamasi labai gražiai – ko gero, dėl šios priežasties jų čia nemažai ir atvyksta. Tačiau mes taip pat privalome būti realistai. Visi į Daniją atvykti negali, nors ir vadovaujantis konvencijomis jie turi teisę čia siekti prieglobsčio“.
A. Kammas iš esmės džiaugiasi, kad Danija ir Europos Sąjunga dabar drauge kuria labai aiškų planą dėl Ukrainos pabėgėlių krizės. Tačiau jis nevisiškai sutinka su R. Stoklundu, jog Danija turi specialių įsipareigojimų padėti pabėgėliams iš artimos aplinkos.
„Tai nereiškia, kad Danija ir ES turi atsukti nugarą kitų pabėgėlių srautams. Galime prisiminti 2015 metus, kai atvyko sirų“, – sako A. Kammas, omenyje turėdamas politinį susiskaldymą, kilusį, kai daugiau nei milijonas nuo karo Sirijoje bėgančių žmonių ieškojo prieglobsčio Europoje.
Pasiteiravus, ar nėra logiška, kad danai visgi labiau nusiteikę padėti žmonėms iš artimesnės aplinkos, A. Kammas atsakė: „Ar labiau pasitikime žmonėmis, kurie yra panašesni į mus? Taip, žinoma. Ar tai yra pagrįsta? Aš nežinau. Visgi svarbiausia yra žmogiškumas. Neturėtume skriausti vieni kitų. Būtent todėl mes sukūrėme tam tikrus principus, kuriuos galima taikyti, kai tampa sunku“. A. Kammas, be kitų dalykų, omenyje turėjo Jungtinių Tautų Pabėgėlių konvenciją ir Europos žmogaus teisių konvenciją.
R. Stoklundas nemato problemos tame, kad tiek dauguma danų, tiek šalies parlamentas išskiria skirtingas pabėgėlių grupes.
„Iš Ukrainos atvyksta labai daug žmonių. Dėl šios priežasties reikalingi specialūs teisės aktai. Mes darome tą patį, ką ir likusi ES. Tačiau įprastinė prieglobsčio teikimo procedūra žmonėms iš, pavyzdžiui, Artimųjų Rytų, tebėra reikalinga, nes patirtis rodo, kad nemažai daliai šių žmonių apsauga iš tiesų nėra reikalinga“, – aiškina R. Stoklundas.
Parengta pagal thelocal.dk ir tv2.dk.
