Jeigu žinia apie Šiaurės Korėjos vandenilinės bombos bandymą nėra pokštas, vadinasi, tai smūgis didžiųjų valstybių žvalgybų tarnyboms.
Visa, ką iki šiol grėsmingo pranešdavo daugiau nei nesveikai atrodantis Šiaurės Korėjos vadas, buvo laikoma blogai organizuotais viešaisiais ryšiais.
Demaskuojančios žiniasklaidos dėka Šiaurės Korėja dešimtmečiais mūsų vaizduotėje yra šalis ant bado slenksčio, vos ne žole besimaitinanti, vadovaujama puspročio, laukines bausmes net savo dvaro žmonėms taikančio diktatoriaus. Ir tokiame, atsiprašant, beždžionių valdomame krašte klesti karinės mokslinės laboratorijos ir infrastruktūra branduoliniam ginklui gaminti.
Paklausę, ar tai tikra, sulauktume to paties atsakymo: rimtus realius Šiaurės Korėjos pasiruošimus tokiems bandymams JAV, Kinijos, Japonijos, Rusijos ar pagaliau Pietų Korėjos žvalgybos jau iš anksto būtų nustačiusios. Jei nenustatė, tai to ir nėra.
Bet suinteresuotos valstybės atrodo sutrikusios. Politologai, konflikto teorijos šalininkai Šiaurės Korėjos nemato tarp valstybių, galinčių šiuo metu sukelti net regiono mastu rimtų problemų. Jų manymu, Šiaurės Korėjai visų pirma reikia pačiai fiziškai išgyventi. Ir vis dėlto šiuo atveju pasaulyje atsirado daugiau nerimo nei per bet kurį kitą Šiaurės Korėjos karinį šou.
Pavojingų branduolinių bandymų ženklų užfiksuota, tad neatsakinga į juos numoti ranka. Istorija moko, jog panašios į Šiaurės Korėją valstybės anksčiau ar vėliau prieina liepto galą, pasiekia aklavietę, o iš desperacijos gali ne tik susinaikinti patys, bet ir sunaikinti kuo daugiau aplinkui.
Valstybių samdomi ekspertai dažnai ramina visuomenę, ragina nekelti panikos, bet žmonės vis labiau jais nepasitiki. Šiuolaikinės informacijos jūroje žmonės užpilami įžvalgomis ir prognozėmis, bet katastrofai ištikus paaiškėja, jog stokojama net elementariausių žinių.
Kodėl jau kitoje nei Šiaurės Korėja geografinėje vietoje kaip ant mielių išaugo „Islamo valstybė“? Ir anksčiau buvo įvairių teroristinių organizacijų. Bet ne tokio masto, kad teroristų arsenale jau fiksuojamos raketos „žemė-oras“.
Šioms ir kitokioms kovos sistemoms reikia bent minimalių sąlygų, infrastruktūros, dirbti išmokytų žmonių. Ir tai žemėje, kur, kaip visuomenei teigiama, per lėktuvų antskrydžius bombos krenta vos ne kas metrą.
Tad ar turime tikėti, jog Šiaurės Korėjoje vandenilinę bombą gamina iš bado vos paeinantys mokslininkai, o Sirijoje balistines raketas montuoja kanalizacijos sistemoje besislepiantys modžahedai? Netikiu, kad Šiaurės Korėja viena pati tobulina savo masinio naikinimo ginklus ir kad teroristai vien tik vagia raketas.
Žinoma, dėl šventos ramybės galime manyti, kad Šiaurės Korėjoje daugiau imitacijos nei realių veiksmų ir pasirinktinai pasikliauti Vašingtono ar Maskvos kariškių informacija apie tai, kas vyksta Sirijoje. Bet patikrinti neturime jokių galimybių.
Viena ES politikų grupė aiškina, jog artėja bendras sutarimas sprendžiant pabėgėlių problemą, o kita – kad artėja nauja jų banga, kuri dar labiau suskaldys valstybes. Kuri iš jų teisi?
Rytojus atrodo vis labiau aptrauktas miglos, tad numojama ranka į prognozes, įžvalgas, kalbas apie bendrus projektus ir imamasi konkrečių veiksmų apginti bent savos valstybės interesus.
Ryškiausias pastarųjų dienų pavyzdys – Švedijos ir Danijos vos ne per parą suręstos užtvaros pabėgėliams. Tyliai, be reklamos, be diskusijų ir išankstinių įspėjimų. Be filosofinių aiškinimų nei apie dabartines, nei apie būsimas Europos vertybes.
Ko gero, tai pats teisingiausias žingsnis klaidingo A.Merkel sprendimo ir plepaluose paskendusios ES fone. Iš patirties žinau, jog Švedija yra bene profesionaliausiai iš visų Baltijos valstybių įsigilinusi į migracijos problematiką. Turi didelę duomenų bazę, į kurią įtraukti duomenys apie rizikos grupes, jų veiklą, kontaktus, judėjimo kelius kitose valstybėse.
Švedija yra daug padėjusi ir Lietuvai. Pabėgėlių klausimu švedai, o tikriausiai ir danai, į ateitį žvelgia pragmatiškai.
Jau pavasarį teroristai Sirijoje ir Irake patirs didžiausią savo trumpoje, bet žiaurioje istorijoje pralaimėjimą. Tokį finalą prognozuoja ir JAV, ir Rusija.
Dalis teroristų vėl apsimes paprastais piliečiais, kiti bus prispausti prie apykiaurės Turkijos sienos. Per ją mėgins patekti į Vakarus. Iš anksto tam ruošiamasi. Bus pasitelkti „miegantys agentai“.
Vakarų valstybės šiam naujam agresyvių ir kerštingų asmenų antplūdžiui turi ruoštis labai rimtai. Švedai su danais tai ir daro. Ne tik jie, bet ir kitos valstybės, jau Vidurio Europoje, siunčia Bendrijai signalą, kurį iššifruoti nesunku.
Jeigu nėra bendro sutarimo tarp ES narių, nėra bendrų veiksmų programos nei priemonių, tai ir nereikia bandyti atidarinėti sienoje nusipieštų durų. Reikia grįžti prie konkrečių nacionalinių interesų.
Naujos ES narės (dešimtmetis tokiems projektams – tik menkas įžanginis laikotarpis) ir suka tokiu keliu, kurį galima pavadinti nacionaliniu pragmatizmu. Laikytis sutartų dalykų ir palikti ginčytinus klausimus kiekvienos valstybės nuožiūrai yra vienintelis išmintingas sprendimas siekiant tolesnės ES raidos. Priekaištais, pamokymais ar bausmėmis galima tik pabloginti situaciją.
Ar žlugs Šengeno zona? Jeigu konfliktas Viduriniuose Rytuose plėsis ir išsirutulios į religinius karus, kurie yra labai žiaurūs, pabėgėliai plūs ne bangomis, o ištisu srautu, Šengeno laukia esminiai pokyčiai.
Kada nors ta erdvė vėl atsinaujins. Jeigu, žinoma, iki to meto Šiaurės Korėja ar kuri nors panaši į ją valstybėlė nenuspręs, jog gana jau tų bandymų ir metas pereiti prie praktinių veiksmų.
