Tradicinę, visiems Lietuviams gerai žinomą šventę minime ieškodami paparčio žiedo, kupoliaudami, degdami laužą, pindami vainikus ir mesdami juos į upę arba tiesiog gerdami alų. Skandinavijoje, kaip ir Lietuvoje, ši šventė simbolizuoja vasaros pradžią, atostogas ir trumpiausią metų naktį.
Danija
Danai paprastai susutinka su šeima vakarienės. Jei oras geras, visa šeima šventę tęsia prie vietinio laužo. Laužas su ragana viršuje paprastai uždegamas apie 10 valandą vakare, o prieš tai vykstančioje oficialioje renginio dalyje dažnai sakoma kalba. Ją parengia ir sako gerai žinomas vietinis žmogus. Po kalbos, visi šventės dalyviai dainuoja danų poeto ir dramaturgo Holgerio Drachmano ,,Saulėgrįžos” dainą (Midsommervise), kuri įkūnija šviesias vasaros naktis šiaurėje. Daina, parašyta Nacionalinio romantizmo laikotarpiu yra tipinis valstiečių kultūros atvaizdas.
Nors tikroji kalendorinė saulėgrįža yra Birželio 21 diena, Švento Jono vakaras suprantamas kaip tikroji saulėgrįža ir trumpiausia naktis metuose visoje Skandinavijoje. Pasak populiarų tradicinį tikėjimą, ši naktis būdavo stebuklinga ir netgi pavojinga, nes tamsiosios jėgos veikdavo būtent trumpiausią naktį per visus metus. Žmonės tikėjo, kad raganos skraidydavo ant savo šluotų. Manyta, kad visos skrenda į Brokeno kalną (Brocken) Vokietijoje. Tam, kad nubaidytų piktas dvasias, žmonės laužą statydavo aukštesnėje vietoje, ant kalvos. Ragana, kurią darydavo iš senų drabužių, prikimštų šienu ir dėgindavo kartu su laužu, nebuvo tapusi tradicija iki pat XX amžiaus.
Švedija
Švedijoje naktis neateina – saulė vos paliečia horizontą ir vėl kyla aukšyn. Švedai šios šventės, kaip ir visų kitų, neįsivaizduoja be tradicinio, paties populiariausio patiekalo – marinuotos silkės (sill) ir virtų bulvių. Šventės metu taip pat populiaru naktiniai užkandžiai ir pirmieji braškių derliai. Dauguma švedų šiuo laikotarpiu pradeda vasaros atostogas, dėl to prieš šventę labai skubama – visi nori užbaigti savo darbus. Šventė paprstai vyksta už miesto, gamtoje. Dieną prieš šventę miesto gatvės ištušėja, parduotuvės užsidaro ir miestas būna trumpam pamirštas.
Saulėgrįžos nakties šventė – tai didelis susibūrimas. Švęsti renkamasi šeimomis. Žmonės ima skinti gėles ir pina vainikus, kuriais vėliau dekoruoja šventės simbolį – ,,Gegužės medį” – didelį į žemę įkaltą stulpą, simbolizuojantį gyvybės, pasaulio medį visoje vakarų Europoje. Gegužės medis yra svarbi Joninių šventės Švedijoje dalis – stulpas iškeliamas ir dekoruojamas atviroje vietoje, aplink jį vyksta šokiai. Populiariausi šokiai ir dainos būna apie varles, todėl šią tradiciją mėgsta tėvai ir vaikai – jaunimas dažniau renkasi triukšmingesnį ir labiau pašėlusį šventimo būdą.
Norvegija
Ilgiausia metų naktis Norvegijoje tikrai ypatinga – nenuostabu, kad ši šalis vadinama Vidurnakčio saulės šalimi. Vasaromis Nordkapp, pačioje šiauriausioje Norvegijos dalyje, saulė šviečia 24 valandas per dieną.
Ilgiausia naktis Norvegijoje vadinama Sankthansaften. Šią šventę tauta mini degindami laužus, žaisdami žaidimus ir šokdami. Ankščiau laužą degdavo šalia sodybų – taip buvo norima pažadinti žemę, nubaifyti raganas ir piktas dvasias.
Šventės simboliai – pabudimas iš žiemos miego, gyvubės atnaujinimas ir gamtos atgijimas, todėl dauguma Norvegiškų tradicijų sujungtos su gyvybe. Jaunimas mėgsta tradicinius romantizuotus burtus. Vienas tokių – labai populiarus burtas merginoms. Reikia nuskinti septynių skirting rūšių žoleles ir gėles ir pasidėti jas po pagalve. Tą naktį sapnuosite savo būsimą vyrą.
Šiandien žmonės mėgsta rinktis su draugais, mažomis grupelėmis ir tiesiog kepti barbekiu.
