Nors visada įdomiausia apžvelgti savo kiemą, tačiau teko prieš kelias dienas girdėti pasakojimą apie ilgus metus Vašingtone dirbantį ir gyvenantį lietuvį. Žmogus grįžo namo prieš šventes, iš oro uosto pasigriebė taksi ir važiuodamas link gyvenamosios vietos klausėsi žinių. O žinių pagrindinė istorija buvo apie kažkur nušalusias braškes.
Tad norėdamas kiek įmanoma sumažinti tokį provincialų uždarumą, šiandien paliksiu Lietuvą ramybėje ir pamiršiu vietines problemas bei įvykius. Geriau apžvelkime, kas įdomaus nutiko pasaulyje per 2015 ir kaip tai pakeitė mūsų gyvenimą.
Pirmiausia, savaime suprantama, nafta. Nors jau metų pradžioje buvo kalbančių apie naftos kainos dugną, tačiau vien per šiuos metus nafta atpigo maždaug 35 proc. O skaičiuojant nuo 2014 metų piko, turime net didesnį, nei 60 proc. kainos kritimą.
Ir taip, pirminis instinktas yra pradėti klausinėti, tai kodėl mūsų degalinėse degalai vis dar tokie brangūs ir kodėl čia tokia neteisybė. Į detales nesileisiu, nes jos milijoną kartų apkalbėtos, bet skaičiuojant nuo to paties 2014 metų piko, A95 degalai Lietuvos degalinėse vidutiniškai atpigo daugiau nei 30 proc.
O grįžtant prie pasaulio, tai kritusios naftos kainos sukėlė masę problemų ne vienai valstybei. Pradedant visa OPEC, kurios dalis gyveno tik iš naftos, baigiant turtingąja Norvegija, kuriai teko iš esmės susirūpinti dėl valstybės ateities.
Tam tikros OPEC šalys yra baisiai neturtingos ir visas pajamas gauna tik iš naftos pardavimų. Tačiau dėl įvairių priežasčių, tarp kurių ne mažiausia korupcija (kchem kchem), šios šalys savo naftos išgavimo įrenginių smarkiai modernizuoti nesugebėjo, todėl juodąjį auksą pumpuoja už sąlyginai didelę savikainą. Maždaug 40-50 USD už barelį.
Tuo tarpu Arabijos pusiasalio valstybės į gyvenimą žiūri žymiai pragmatiškiau ir strateguoja daugiau. Todėl dalį už naftą gaunamų pinigų vis investuoja į išgavimo technikos modernizaciją ir efektyvinimą. Dėl ko tą patį barelį gali išgauti už mažiau, nei 20 USD. Na taip, prisideda ir geografinės priežastys, bet ne čia esmė.
Tokios divergencijos tarp OPEC valstybių išgavimo kainos pasekmė – arabai nemažina pasiūlos ir prie 30, o visos kitos šalys verkia ir bankrutuoja jau prie 40. Tačiau tai kainos nesumažina. Nes tikėtiną ateities pasiūlą vis didina JAV skalūnininkai, grįžtantis Iranas bei tie patys arabai. Todėl labai tikėtina, kad naftos kainos ir toliau pigs, o bankrutuojantiems geriau nebus.
Bet bankrutuoja ne tik neefektyviai išgaunančios valstybės. Pavyzdžiui tų pačių arabų biudžetai buvo planuoti naftos kainai ~70 USD/bbl. Todėl nors išgavimo procesas vis dar pelningas, biudžetai nesueina. Panaši situacija ir Norvegijoje, kur planuotos įplaukos nesutampa su realiomis, todėl tenka atlikti tam tikrus karpymus. Jau nekalbant apie mums priešingos valstybės rytuose biudžetą, kuris buvo planuotas ties 80-100. Ir kuris, skirtingai nei Norvegijos ar Saudo Arabijos, realiai neturi jokių kitų tvarių įplaukų. O ir pati valstybė normalių investicijų niekada nedarė, todėl generuoti kažkokios papildomos grąžos šaltinių ateityje tikėtis neturėtų.
Na, ir ne tik naftos kainų kontekste Rusija užėmė daug geopolitinio eterio. Ukrainos invazija, kreivi grasinimai vakarams, pykčiai su NATO ir neaiškus Sirijos bombardavimas krentančio rublio ir nesueinančio biudžeto kontekste daug kam kėlė antakius. Nes, nepaisant to, kiek meška riaumoja, kuomet jos viena koja spąstuose, o ant nosies apynasris – baisu niekam būti negali. Tik juokinga. Todėl iš pradžių šiek tiek nerimo kėlę Rusijos išsišokimai ilgainiui virto puikiu pajuokos fonu vakarams, iš kurio daugelis JAV laidų vedėjų galėjo lengvai generuoti turinį.
Labai smagu buvo tada, kai tam tikri Lietuvos politiniai marginalai ir juos sekantys susipažino su Schrodingerio imigrantu. Tai yra toks imigrantas, kuris vienu metu vagia darbo vietas, tuo pačiu metu nedirbdamas ir tinginiaudamas, gyvendamas tik iš gaunamų pašalpų. Ir nors pabėgėlių problema tikrai iškėlė daug klausimų bei grėsmių, buvo dar juokingiau stebėti kitos pusės marginalų parėkavimus, kad tie pabėgėliai visi suvažiuos, pakeis Europą ir dar teroristų prisiveis.
Nors visiškai visi sutinka, kad pabėgėlių srautus reikia kontroliuoti ir būtina juos sužiūrėti, nes nekontroliuojant tai gali tapti teroristams puikia ir be galo naudinga saugumo spraga Europoje, tačiau aiškinimas, kad pabėgėlių iš vis negalime priimti dėl galimų grėsmių yra daugiau, nei juokingas. Ypač kai kaip įrodymas tų grėsmių yra pateikiamas įtarimas, kad vienas iš teroristų Paryžiuje galėjo patekti į Europą kartu su pabėgėliais.
Pirmiausia, pabėgėlių kiekis, net jei jų bus ir keli milijonai, yra elementariai per mažas, jog galėtų turėti įtakos Europos gyvenimui. Antra, jei iš milijono vienas buvo teroristas ir tokia grėsmė mums yra per didelė, Lietuvoje derėtų uždrausti automobilius, nes vairuotojai statistiškai yra žymiai didesnė rizika.
Tačiau nepaisant visų racionalių argumentų, turbūt ir kitais metais pabėgėlių ir imigracijos tema kels daug emocijų, ginčų bei klausimų.
Europoje taip pat svarbu buvo ir Europos Centrinio Banko (ECB) veiksmai, kurie nulėmė euro kritimą ir užtikrino nemokamus pinigus dar bent metams. ECB dar labiau palengvino pinigų politiką ir dar smarkiau pradėjo dalinti nemokamus pinigus į kairę ir dešinę. Buvo paleista ir vėliau pratęsta kiekybinio skatinimo programa bei į minusą nuvarytos bazinės palūkanų normos.
Visa tai sukuria galimybę skolintis beveik nemokamai ir leidžia tikėtis, jog palūkanos už paskolas dar ne vienus metus suksis aplink nulį. Tai yra gera žinia jau turintiems paskolas, puiki norintiems jas imti ir labai liūdna, norintiems taupyti. Nes tiek už indėlius, tiek už saugias investicijas dabar palūkanų niekas nebemoka.
Kas sukuria didelę riziką gyvybės draudimus ir pensijas kaupiantiems, bet apie tai daug nesuprantantiems žmonėms. Nes didelė dalis į šiuos produktus ateinančių pinigų nukeliauja į įvairias obligacijas. O obligacijų kainos šiuo metu yra teoriniuose maksimumuose (kilti jų kainos realiai nebegali), tad tikėtina per artimiausius 3-5 metus pradės kristi. Dėl ko pradės mažėti ir kaupiamų pensijų bei investicinių draudimų vertės. Kas, savaime suprantama, mažins pensijas arba juodai dienai atidedamas santaupas.
Pigūs pinigai ir pingantis euras palengvino gyvenimą tiems, kurie kuria prekes Lietuvoje arba Europoje ir eksportuoja jas į užsienį (ne Europos Sąjungą). Nes eurais gaunamos pajamos eksportuotojams smarkiai išaugo. Tuo tarpu mėgstantiems prekes iš užsienio, o ypač iš JAV, gyvenimas pasidarė sunkesnis. Nes už dolerius parduodamų prekių kainos Europoje smarkiai padidėjo.
Tačiau paverkimai apie euro pigimą ir ateinančią jo griūtį su realybe nieko bendro neturėjo ir neturi. Nes šių metų euro pigimas buvo įtakotas ne nepasitikėjimo Euro Zona ar jos ateitimi, o skirtinga JAV bei Europos centrinių bankų politika, kuria remiantys investuotojai priiminėjo sprendimus, kuriuos jiems diktavo rizikos-grąžos modeliai. Tad euro pigimas buvo paprasčiausia matematika, o ne emocinė panika.
Didžiausia metų problema buvo ir ateityje tikėtina išliks populistinės partijos ir joms augantis palaikymas. Tai yra tie patys neišsilavinę ir ne viso proto marginalai, kurie rėkauja apie tai, kokie blogi yra pabėgėliai, kaip jų reikia nepriimti, kokie kvaili yra politikai ir kaip smarkiai krenta euras bei kaip šis kritimas rodo ateinančią visos Europos pražūtį.
Tai yra visi politiniai pakampiai, kur susirenka menko proto ir didelių plaučių nevykėliai, kurie skatina draugauti su Rusija, atsisakyti ES bei NATO narystės ir saugoti Lietuvą (arba bet kurią kitą valstybę) tik grynakraujiams arijams lietuviams.
Džiugu, kad Marine Le Pen partijos džiaugsmas buvo trumpalaikis ir tingėję pirmame ture balsuoti sveiko proto rinkėjai atėjo į antrą. Tačiau vien faktas, kad tokie veikėjai gauna bent kažkokį pritarimą yra baisus. Todėl labai svarbu skatinti pilietiškumą bei savišvietą, nes visai to nejaučiant ir visai netyčia galime likti su visiškų marginalų valdžia, kuri Lietuvą pavers nacistiniu Rusijos satelitu.
Bet pabaigai grįžkime prie gražesnių dalykų.
Žiūrint bendrai, metai buvo tikrai ne blogi. Nors kilo daug gaisrų ir pasaulis susidūrė su aibe naujų krizių, sugebėjimas jas išspręsti leidžia tikėti šviesia ateitimi. Ypač džiugina sugebėjimas daugiau ar mažiau susivienyti (tiek globaliai, tiek lokaliai), kuomet iškyla rimtos pasaulinės grėsmės.
Todėl, nepaisant visko, galime sakyti, kad metai buvo tikrai geri. Nes geri metai yra ne tie, kurie yra lengvi, o tie, kurie yra sunkūs, tačiau pasaulis su tais sunkumais sugeba susitvarkyt ir judėti į priekį.
Gražių švenčių.
Pagal: Alfa.lt
