Kelias iki Danijos pilietybės nėra lengvas, tačiau yra nemažai veiksnių, skatinančių Danijoje gyvenančius žmones tapti šios šalies piliečiais.
Pastaraisiais metais asmenų, kuriems buvo suteikta Danijos pilietybė, skaičius akivaizdžiai sumažėjo, rodo Danijos statistikos tarnybos duomenys. Tai skatina domėtis: kodėl užsienio šalių piliečiai ima siekti daniško paso, nors jį įgyti nelengva? Apie tai „The Local” papasakojo atvykėliai, dabar besidžiaugiantys Danijos pilietybe.
„Gimiau sovietinėje Rusijoje, vėliau gyvenau Estijoje – neturėjau šalies, kurią galėčiau vadinti savo tėvyne. Tad 2015-aisiais Danija oficialiai tapo mano namais”, – sako Jekaterina Jaltykova, persikėlusi iš Estijos į Daniją 2002-aisiais.
„Kreipimasis dėl pilietybės buvo savaime suprantamas žingsnis – savo ateitį siejau su Danija. Kai jau gerai kalbėjau daniškai, dirbau ir mokėjau mokesčius, norėjau turėti balsavimo teisę, tapo akivaizdu, kad man reikalinga Danijos pilietybė”, – aiškina finansų ir audito srityje Kopenhagoje dirbanti J. Jaltykova.
2020-ųjų rugpjūtį Danijos piliete tapusią Sondrą Duckert pastūmėjo kitokie motyvai. Jungtinių Valstijų pilietė S. Duckert persikėlė į Hørsholm su savo vyru danu iš Nyderlandų.
„Danijos pilietybės įgijimo sunkumai niekada manęs nestabdė. 2018-aisiais mano draugai iš danų kalbos kursų kreipėsi dėl pilietybės, pamaniau, kad turėčiau ir aš”, – sako S. Duckert.
Danija dvigubą pilietybę leidžia nuo 2015-ųjų.
„Nenorėjau atsisakyti Jungtinių Valstijų paso, tad pokyčiai 2015-aisiais suteikė man galimybę jį pasilikti”, – džiaugiasi S. Duckert.
Danijos pasas 2020-aisiais reitinguojamas kaip trečias pagal vertingumą. Tai motyvuoja ir norinčius tapti Danijos piliečiais.
„Turiu Didžiosios Britanijos pasą, bet esu tikras, kad daniškas pasas atveria duris į daugiau šalių”, – teigia Damianas Strudwickas, Odensėje gyvenantis veterinarijos chirurgas iš Didžiosios Britanijos.
Tačiau Danijos pilietybė ne visada buvo tokia trokštama.
Peras Mouritsenas, Aarhuso universiteto politikos mokslų docentas, pasakoja, kad „dešimtajame dešimtmetyje, kai į Daniją iš Turkijos ir kitų šalių atvykdavo laikini darbuotojai (gæstearbejder), jie buvo nusiteikę sugrįžti į savo gimtąsias šalis. Vienas kolega parašė straipsnį apie tai, kad tuo metu pilietybė nebuvo stiprus motyvas atvykti į Daniją”.
Pastaruoju metu atvykėlių ir pabėgėlių imigracija ir integracija į Danijos visuomenę tapo sociopolitinių diskusijų objektu – dėl to daugelis atvykėlių dėl savo padėties Danijoje jaučiasi nesaugiai.
„Nežinojau, kaip ar kada politinės situacijos pokyčiai gali paveikti mano gyvenimą Danijoje. Nepaisant to, kad darbiniai ir asmeniniai ryšiai mane tvirtai saistė su šia šalimi, besikeičianti politinė aplinka privertė mane baimintis, jog bet kuriuo metu galiu būti išprašyta, jei neturėsiu daniško paso”, – aiškina J. Jaltykova.
P. Mouritsenas teigia, kad pilietybės suteikimo statistika kalba pati už save.
„Analizuodami konkrečių interesų turinčias grupes – pavyzdžiui, pabėgelius arba jaunesnius imigrantus, trokštančius ilgą laiką gyventi Danijoje – matome, kad egzistuoja poreikis priklausyti bendruomenei ir jausti nuo to neatsiejamą saugumą”, – aiškina mokslininkas.
Daniško paso svarba taip pat išryškėja kertant sienas.
„Aš norėjau keliauti po Europą be rūpesčių – mano atveju leidimas gyventi to nesuteikė”, – aiškina amerikietė S. Duckert.
O štai Idyln St. Hilaire siekė lygybės jausmo, kurį gali suteikti Danijos pasas.
„Atvykau čia dirbti 2004 m. ir neplanavau pasilikti darbo sutarčiai pasibaigus. Tačiau galiausiai čia dirbau, mokiausi, išmokau kalbą ir mokėjau mokesčius. Pragyvenusi čia daugiau nei dešimtmetį, supratau, kad mano nuomonė ir balsas yra svarbūs”, – pasakoja I. St. Hilaire, iš Dominykos persikėlusi į Daniją ir dabar gyvenanti Gladsaxe.
„Be to, faktas, kad Danijos pasą gauti sunku, paverčia jį ypatingu dalyku, savotišku priėmimu į „išrinktųjų klubą. Todėl Danijos pilietybė tapo gerokai patrauklesnė – tai tarsi priėmimas, kad esi pakankamai geras”, – pastebi P. Mouritsenas.
Parengta pagal thelocal.dk.
