Išvykdamas iš Lietuvos dažnas pasiima daugiau nei lagaminą. Mintyse lieka žmonės, vietos, kvapai, net tam tikras gyvenimo būdas. Iš pradžių atrodo, kad viso to trūks visada. Tačiau gyvenant Skandinavijoje nutinka keistas dalykas – kai kurių dalykų ilgesys pamažu išblėsta. Ne todėl, kad jie tapo nebesvarbūs, o todėl, kad juos pakeitė kiti.
Vienas pirmųjų dalykų, kurių pasiilgsti, – artumas. Lietuvoje pokalbiai dažnai būna atviri, emocingi, kartais net triukšmingi. Žmonės greitai klausia, greitai komentuoja, greitai įsitraukia. Skandinavijoje viskas kitaip – čia daugiau tylos, daugiau pauzių, daugiau erdvės. Iš pradžių tai gali atrodyti kaip šaltumas, bet laikui bėgant supranti, kad tai – pagarba. Ir net nepastebi, kaip pats pradedi vertinti ramybę labiau nei nuolatinį bendravimą.
Dar vienas dalykas – spontaniškumas. Lietuvoje viskas gali įvykti „čia ir dabar“: netikėtas skambutis, vizitas be išankstinio susitarimo, ilgas vakaras, kuris prasidėjo visai neplanuotai. Skandinavijoje gyvenimas labiau suplanuotas. Kalendorius – beveik šventas. Iš pradžių to trūksta, bet vėliau atsiranda kitas jausmas – saugumas. Žinai, kada dirbsi, kada ilsėsies, kada būsi su šeima. Spontaniškumas užleidžia vietą nuspėjamumui, kuris ima raminti.
Pasiilgsti ir lietuviško „susitvarkysim“. To gebėjimo prisitaikyti, apeiti sistemą, rasti neoficialų sprendimą. Skandinavijoje sistema veikia taip, kaip parašyta. Iš pradžių tai erzina – atrodo per lėta, per griežta. Bet laikui bėgant supranti, kad būtent dėl to tau nebereikia būti nuolat budriam. Neieškai landų, nes jų nereikia. Ir tas lietuviškas „susitvarkysim“ lieka kažkur giliai, bet kasdienybėje tampa nebe toks būtinas.
Dar vienas dalykas – nuolatinis skubėjimas. Lietuvoje dažnas gyvena jausmu, kad reikia suspėti daugiau, greičiau, geriau. Skandinavijoje tempas lėtesnis. Čia niekas nežiūri keistai, jei išeini iš darbo laiku. Čia poilsis nėra tinginystė. Iš pradžių gali jaustis kaltas, bet vėliau tas jausmas dingsta. Ir net grįžus į Lietuvą pastebi, kad triukšmas ir skubėjimas ima varginti.
Galiausiai – pasiilgsti savo kalbos kasdienybės. Lietuviškų juokelių, intonacijų, pusiau pasakytų sakinių. Skandinavijoje kalba tampa tikslesnė, santūresnė. Bet kartu išmoksti klausytis labiau nei kalbėti. Ir net lietuviški pokalbiai, kai jie įvyksta, tampa brangesni.
Tai nereiškia, kad Lietuva tampa tolima ar nebesvarbi. Ji lieka. Tiesiog gyvenimas Skandinavijoje tyliai pakeičia prioritetus. Kai kurių dalykų ilgesys išnyksta, nes juos pakeičia ramybė, stabilumas ir jausmas, kad nereikia nuolat kovoti su kasdienybe.
Ir galbūt tai nėra apie pamiršimą. Gal tai apie augimą – kai išmoksti gyventi kitaip, neprarasdamas savęs.
