Po to, kai susitikimo Dohoje metu naftos šalys gavėjos ir vėl nesugebėjo apriboti naftos pumpavimą, „juodojo aukso“ kainos krito, o paskui jas – ir didžiųjų naftos eksportuotojų valiutos vertė. Vėliau, kai naftos kaina kilstelėjo, paskui ją pasekė ir valiutos, – rašoma „The Wall Street Journal“.
Tačiau vienos šalies valiutą šie naftos kainos pokyčiai liečia ne taip stipriai, kaip kitas. Tai yra Norvegijos krova. Nepaisant to, kad net 65 proc. norvegų eksporto sudaro naftos produktai, ir pajamos iš prekybos ja sudaro 8 proc. šalies BVP (Rusijoje šie rodikliai yra, atitinkamai, 70 proc. ir 13 proc.).
Tačiau po to, kai nafta, lyginant su 2014 metais, atpigo 60 proc., rublis bloškėsi 50 proc., o krona tik 25 proc. Nuo 1967-ųjų Norvegija dalį savo naftos pajamų atideda į nepriklausomą turto fondą. Doleriai patenka į fondą ir už juos yra vykdomas akcijų bei obligacijų pirkimas užsienio valiutomis. Kai naftos kainos krenta, valdžia naudojasi naftos pinigais padidinti išlaidas.
Tai yra ji paprasčiausiai superka kronas, tuo pačiu sustiprindami nacionalinę valiutą“. Neseniai Norvegijos valdžiai pasinaudojo savo fondu ir laikinai pervedinėja ten mažiau lėšų, negu yra įprasta. Tai reiškia, kad norvegų „santaupos“ atlieka „pagalvės“ funkciją, kuri suminkština naftos kainų nestabilumą. Panašiai elgiasi ir daugelis centrinių bankų, kurie kaupia rezervus užsienio valiuta ir naudoja juos, siekiant išlaikyti savo valiutos kursą.
