Naujo tyrimo, atlikto šalies statistikos kontoros ŠSK, duomenys rodo, kad vos po septynių metų, imigrantės mergaitės pažangumu mokykloje prilygsta vietiniams norvegų berniukams, ar net juos lenkia. Mokiniai, augantys mažumų aplinkoje, kurių tėvai yra stipriai motyvuoti susikurti naujus gyvenimus, kaip niekad greitai prisitaiko ir susilygina savo gebėjimais su vietiniais vaikais.
„Kalbos barjeras yra daug žemesnis, todėl matome geresnius rezultatus mokykloje”, Maja Kalcic, parašiusi ŠSK pranešimą, teigė laikraščiui „Dagsavisen„. Pareiškime pateikiami duomenys apie tai, kaip imigrantų dukterys greičiau prisitaiko prie pakitusios aplinkos ir rodo geresnius rezultatus mokykloje, nei imigrantų sūnūs, tą patį laikotarpį išbuvę šalyje.
Vaikai žymiai greičiau nei suaugusieji išmoksta naują kalbą, o imigrantų vaikai Norvegijoje nėra išimtis. Laikraštis „Aftenposten” neseniai aprašė atvejį, kuomet Sirijos pabėgėlių šeimoje keturi vaikai, nuo 10 iki 15 metų amžiaus, per 18 mėnesių išmoko norvegų kalba ir šį rudenį jau buvo pasiruošę eiti į mokyklą su bendraamžiais norvegais.
Tuo tarpu vaikų tėvai daug lėčiau pramoko kalbą, nors ir dėjo didžiules pastangas, siekdami įsilieti į darbo rinką. Visa šeima išreiškė dėkingumą dėl galimybės pradėti naujus gyvenimus Norvegijoje, po baisių savaičių gyvenimo pabėgėlių stovykloje Egipte: „Diena, kai Naser (tėvas) paskambino ir pasakė mums, kad vyksime gyventi į Norvegiją, buvo lyg juleaften (Kūčios) mums”, kalbėjo Gada Talla laikraščiui „Aftenposten„. Ji su vaikais atvyko į Oslą praeitų metų žiemą ir susivienijo su Naser po dviejų metų išsiskyrimo.
Tuo tarpu kai kurie žmonės, tarp kurių ir opozicijos politikai Parlamente, kritikuoja finansavimo mažinimą kalbos pamokoms pabėgėlių šeimų vaikams, po praeitų metų imigracijos bangos. Visgi dauguma pabėgėlių norvegų kalbą bando išmokti patys, kadangi kalbos pamokos privačiose mokyklose yra per brangios.
„2014-ųjų metų vasarą mano 24-urių metų teta persikraustė į Oslą iš Londono”, rašė Abdullah Alsabeehg, Darbo partijos atstovas miesto taryboje, laikraštyje „Dagsavisen„. „Jos vyras gavo darbą Modelez International maisto pramonės firmoje (ankščiau buvusioje Kraft Foods”,o ji norėjo pradėti mokytis norvegų kalbos nuo pat pirmos dienos. Ji turi kelionių marketingo bakalauro laipsnį ir du metus dirbo dienos priežiūros centre.”
Kadangi ji nėra pabėgėlių šeimos narė ar kokios nors šeimų suvienijimo programos narė, jokios „susipažinimo programos” Norvegijoje jai nebuvo prieinamos. Netgi mieste veikianti programa, siūlanti devynių savaičių pradedančiųjų kursus, gali kainuoti iki 11,500 Norvegijos kronų (USD 1,400), rašė Alsabeehg, priklausomai nuo to, kiek kartų per savaitę būtų lankomi užsiėmimai. Taip pat šiuose kursuose buvo susidariusi nemaža laukimo eilė, o tuo tarpu privačios pamokos kainuoja iki 6,000 Norvegijos kronų per mėnesį. „Auginant du vaikus, mokant nuomą ir gaunant pajamas tik iš vieno šeimos nario, to jai buvo per daug”, tęsė Alsabeehg.
Jis pabrėžė, kad daugiausia imigrantų į Norvegiją atkeliauja iš Lenkijos, Lietuvos ir kitų Europos šalių, todėl visiems suteikti galimybę mokytis kalbos yra didžiulis iššūkis. „Moterys iš Lenkijos, įgijusios magistro laipsnį, yra priverstos sėdėti namuose, kadangi jos nemoka norvegų kalbos, kol likusiai bendruomenės daliai jų kompetencija gali būti itin reikalinga”, rašė Alsabeehg. „Joms netrūksta noro mokytis kalbos, papraščiausiai jos neturi galimybės to daryti.” Alsabeehg šaukiasi pagalbos visiems imigrantams mokantis kalbos, ne tik pabėgėlių šeimoms.
