Lietuvė Gintarė Turskytė jau trejus metus gyvena 400 kilometrų už poliarinio rato, Šiaurės Norvegijos mieste Trumsėje. Čia kelis mėnesius per metus būna poliarinė naktis, kuomet niekada nepakyla saulė, o kelis – poliarinė diena, kuomet niekada nesutemsta. Gintarė Turskytė dirba ten su viena gražiausių šunų veislių – haskiais – gyvena viena pati trobelėje, kur nėra nei tualeto, nei dušo, o kelią iki jos ilgais žiemos mėnesiais reikia atsikasti. „Mano darbas yra visiškas nuotykis. Nors jis yra fiziškai sunkus, tačiau turistai atvyksta į Norvegiją ir moka didžiulius pinigus, kad galėtų pavairuoti rogutes, o aš pati už tai gaunu algą. Tai tikrai yra neeilinis darbas“, – pasakoja 28-erių mergina. Gintarė pasakoja, kad šiomis dienomis Trumsėje sninga – taip, sniegas birželio pradžioje čia nėra anomalija, nes žiemos tęsiasi ilgai, o vasaroms geriausiu atveju sušyla iki 20-ies. Visgi pritrūkus saulės pašnekovė ištrūksta į šiltuosius Europos pietus, o paskui vėl su džiaugsmu grįžta pas savo haskius – šunyną, kuriame dirbo kinkydama haskius į rogutes ir kitaip su jais užsiimdama.
Atvažiavo studijuoti ir liko
Mergina sako, kad į Trumsę atvažiavo studijuoti, o baigus studijas tiesiog liko ten dirbti. Šis miestas ją paviliojo to, kad sugebėjo pasiūlyti tai, ko Gintarei labiausiai reikėjo. „Kai ieškojau studijų programos, kuri man būti įdomu, pagalvojau, ką mėgstu gyvenime daryti: tai yra keliavimas ir fotografavimas. Tuomet radau tokią programą – „Visual Cultural Studies“ (vizualinės kultūros studijos – red.) – ir ji buvo Trumsėje. Pasižiūrėjau paveikslėlius „Google“, kaip atrodo tas miestas, ir pamačiau nuostabius vaizdus. Taip atvykau čia ir ėmiau studijuoti“, – kalbėjo Gintarė.
Atvykusi į Norvegiją Gintarė ėmė iškart ieškoti darbą – mat šios Skandinavijos šalies kainos yra tikrai didelės. Tuomet mergina prisiminė, kad vienas jos draugas Trumsėje prieš keletą metų dirbo su haskiais. Mergina, nuo vaikystės mylinti gyvūnus, susirado tą pačią organizaciją ir jos svajonė išsipildė – nuo to laiko Gintarė kiauras dienas leidžia gamtoje, gryname ore, kalnų apsuptyje su haskiais.
„Dirbu pačioje didžiausioje haskių fermoje visoje Skandinavijoje ir, manau, visoje Europoje. Mes turime apie 300 šunų, kurie yra dažniausiai naudojami turistinėms kelionėms. Į Šiaurės Norvegiją plūsta didžiuliai turistų srautai – žiemą jie atvyksta pasižiūrėti Šiaurės pašvaisčių, o vasarą – vidurnakčio saulės. Tad tuos didelius turistų srautus reikia sutikti (kartais dirbdavau kaip gidė), ką aš ir darydavau, taip pat dirbau ir iki šiol dirbu su šunimis – juos pakinkau į roges, žinau, kaip elgtis įvairiose situacijose, galiu pasodinti žmogų į roges ir jas vairuoti kur nors į kalnus. Tai tuo užsiėmiau žiemą, o vasarą yra įvairių programų su baidarėmis arba kalnuose (taip vadinamas „haskihaikas“). „Haskihaikas“ – tai tokia veikla, kai pasiimi kokius penkis šunis ir eini su jais į kalnus pasivaikščioti. Haskiai, lipant į kalną, tave tiesiog užtempia, nes jie yra darbiniai šunys. Haskiai – tai ne labradorai, jų pasiėmus pavadėlį į ranką nepavedžiosi. Haskiai traukia, ir stipriai“, – pasakoja Gintarė.
Kas laiko Trumsėje
Mergina sako, kad kai kuriems turistams tokie pasivaikščiojimai tikrai kelia didelę nuostabą – žmonės nesitiki, kad šie šunys traukia taip stipriai. Jie gali netgi ir iš kojų išversti – taip, sako Norvegijoje gyvenanti Gintarė, kartais ir nutinka, tačiau tą pamatę haskiai grįžta pas žmogų ir ateina jo aplaižyti. Gintarė sako dabar ir pati turinti haskį ir tai yra viena iš priežasčių, kodėl ji vis dar Trumsėje. Mat pasenusius šuniukus, kalba ji, dažnai pasiima patys darbuotojai – tiek laiko praleidžiant kartu susidraugauji su šiais gyvūnėliais. „Mano kalytei dabar 12-ka metų, ji dar dirba pilnu etatu, traukia roges kaip didvyrė… Ta kalytė mane tiesiog išsirinko – pradėjo paskui mane sekioti ir visiškai mane nupirko savo mielumu. Tai ji dabar gyvena su manimi, eina į darbą su manimi, o po to, kai grįžtu namo, ji su manimi miega lovoje. Tai su tuo šuniu į Ispaniją nesikraustysiu. Aišku, ir pats darbas nėra blogas – vyksta žygiai su palapinėmis, išmokstu daug naujų dalykų, mokausi, kaip žiemos sąlygomis miegoti palapinėje, kaip prisitaikyti. Nuolat kažko mokausi – kai nebebus, ko mokintis, tada žiūrėsiu“, – kalbėjo ji.
Poliarinė diena ir naktis
Kas Gintarei labiausiai patinka Trumsėje, tai gamta, ypač kalnai. Ten sako mergina, yra labai gražu: „Kai artėja poliarinė naktis ar poliarinė diena, trunkanti du mėnesius per metus, spalvos būna labai gražios. Tai palieka didelį įspūdį“, – kalbėjo mergina.
Ji pasakojo, kad per poliarinės nakties etapą prašvinta vos vos – geriausiu atveju dieną galima matyti melsvą dangų. Poliarinės dienos metu niekada nesutemsta. Šiai periodais, pasakoja Gintarė, galima išsimušti iš miego ritmo, tačiau, jeigu turi discipliną, tuomet viskas gerai. „Aš tos poliarinės nakties beveik nepastebiu – praleidžiu labai daug laiko lauke su šunimis, tai man jos praeina nepastebimai. Man gal dar sunkiau yra poliarinė diena, nes atrodo, kad turi labai daug laiko, nes visą laiką šviesu. Tada pasižiūri ir pamatai, kad jau pirma valanda nakties, o saulė dar vis šviečia“, – kalbėjo Gintarė. Poliarinės nakties metu, kalba mergina, norvegai, o kartu ir ji, nuolat vartoja žuvies taukus, nes jiems trūksta vitamino D – tai jiems normalu ir taip jie kompensuoja saulės trūkumą.
Viena trobelėje
Pašnekovė pasakoja, kad šiuos metus ji nutarusi pasidaryti sau iššūkį – todėl dabar ji gyvena viena užmiesčio trobelėje. Socialinio gyvenimo, sako mergina, jai tikrai netrūksta, nes po visos dienos fizinio darbo su šunimis, paskui – sniego kasimo iki trobelės, jos kūrenimo ir kitų buitinių darbų – norisi tik kristi į lovą.
„Ką aš veikiu? Kasu sniegą, nešu malkas. Mano tualetas yra lauke, dušas – kitoje trobelėje, tai man užtrunka, kol aš per pūgą visur suvaikštau. Bet aš pati pasirinkau gyventi šitoje trobelėje, kurią reikia nuolat kūrentis, sniego prikasiau nežinau kiek kalnų, užmušiau dvi peles – čia buvo daug visko. Tačiau aš to nesigailiu, priimu tai kaip iššūkį“, – kalba Gintarė.
Jeigu pašnekovė kartais užsigeidžia pasidaryti pikniką ar eiti pasivaikščioti, tuomet ji parašo savo kolegoms ir jie nuveikia ką nors kartu. Tačiau Ginatarei, sako ji veiklos yra iki kaklo vien tik su haskiais ir trobelės priežiūra.
„Čia atplaukia orkos ir kuprotieji banginiai – žmogus yra labai mažiukas, palyginti su tais banginiais. Žmonės atvažiuoja čia tiesiog stebėti tų banginių. Pernai turėjau labai įdomią patirtį – plaukiojome su kajakais per banginius. Čia yra kažkas wow, nes kai po tavimi praneria didžiulis gyvūnas, kuris yra 50 kartų už tave didsenis ir matai, kaip jis paneria po tavo kajaku ir po to išneria, per paširdžius nueina dūris. Tačiau jie yra nepavojingi – jie yra laukiniai gyvūnai, bet protingi, išnerti galėtų nebent jiems pritrūktų oro. Šiaip jie yra ne akli, jaučia, kai virš jų yra laivas, ir konfliktų jie nenori. Orkos šiaip yra plėšrios, tačiau žmonių nevalgo“, – pasakojo nuotykiautoja Gintarė. Mergina nežino, kiek dar laiko ji gyvens Trumsėje – mieste už poliarinio rato – nes ji nemėgsta planuoti ir be to, jai čia yra gerai: pasakiško grožio gamta, haskiai, grynas oras, kalnai ir nuotykiai, nuotykiai, nuotykiai.
tv3.lt
