Norvegija dar kartą patvirtina savo, kaip sudėtingiausių infrastruktūros projektų lyderės, vardą. Vakarinėje šalies pakrantėje statomas Rogfast tunelis taps ne tik ilgiausiu ir giliausiu povandeniniu kelių tuneliu pasaulyje, bet ir pirmuoju, kuriame eismas bus organizuojamas per žiedines sankryžas, įrengtas giliai po jūros dugnu.
Tai projektas, kuris keičia ne tik susisiekimą, bet ir pačią supratimo ribą, kaip galima infrastruktūrą derinti su ekstremalia gamtine aplinka.
Tunelis, keičiantis vakarinę Norvegiją
„Rogfast“ – tai pagrindinė Europos greitkelio E39 dalis, jungianti Stavangerio regioną su likusia vakarinės pakrantės dalimi. Tunelio ilgis sieks apie 26–27 kilometrus, o giliausioje vietoje jis nusileis iki beveik 400 metrų žemiau jūros lygio.
Šiuo metu E39 maršrute vis dar naudojami keltai, kurie priklauso nuo oro sąlygų ir riboja transporto srautus. Norvegijos kelių administracija Statens vegvesen pabrėžia, kad „Rogfast“ leis sukurti nepertraukiamą, ištisus metus veikiantį susisiekimą, sumažins kelionės laiką ir sustiprins regiono ekonominį ryšį.
Žiedinės sankryžos po vandeniu
Didžiausias projekto išskirtinumas – žiedinės sankryžos, įrengtos tunelio viduje, po jūros dugnu. Viena jų jungs pagrindinį tunelį su Kvitsøy sala, kuri iki šiol pasiekiama tik keltu.
Tokio tipo sprendimai kelių inžinerijoje – itin reti net pasauliniu mastu. Pasak projekto inžinierių, žiedinės sankryžos leidžia:
-
sklandžiai paskirstyti eismo srautus ilgame tunelyje,
-
išvengti staigių manevrų ir sudėtingų sankryžų,
-
užtikrinti didesnį saugumą avarinių situacijų atveju.
Norvegijos transliuotojas NRK pažymi, kad šios sankryžos projektuojamos taip, jog vairuotojai nepajustų psichologinio spaudimo – naudojamas apgalvotas apšvietimas, aiški kelio geometrija ir nuoseklus nuolydis.
Statyba uoloje, o ne vandenyje
Skirtingai nei kai kuriose kitose Europos šalyse, Norvegija nestato nuleidžiamų tunelių. „Rogfast“ kasamas tiesiogiai kietoje uoloje, naudojant sprogdinimo metodus, kurie jau dešimtmečius taikomi Skandinavijoje.
Tokį sprendimą leidžia unikali Norvegijos geologija – stabilus granitas ir gneisas. Vis dėlto iššūkiai išlieka milžiniški:
-
itin didelis vandens slėgis,
-
sudėtingas drenažas,
-
aukšti saugos reikalavimai daugiau nei 25 km ilgio požeminėje erdvėje.
Tyrimų centras SINTEF pabrėžia, kad būtent tokie projektai leidžia Norvegijai kaupti unikalią patirtį, kuri vėliau pritaikoma tarptautiniuose projektuose.
Kaina, laikas ir realybė
Projektas buvo patvirtintas dar 2017 m., tačiau vėliau patyrė reikšmingų korekcijų. Statybos kaštai išaugo iki maždaug 25 mlrd. Norvegijos kronų, o atidarymas šiuo metu numatomas apie 2033 metus.
Norvegijos valdžios institucijos neslepia, kad tai brangus sprendimas. Tačiau ilgalaikėje perspektyvoje jis laikomas ekonomiškai pagrįstu: keltų eksploatacija, subsidijos ir ribotas pajėgumas taip pat kainuoja, ypač šalyje, kur atstumai dideli, o oro sąlygos nenuspėjamos.
Infrastruktūra, pritaikyta ateičiai
„Rogfast“ projektuojamas atsižvelgiant į ateities transportą:
-
tunelis bus pritaikytas elektromobiliams,
-
integruotos modernios ventiliacijos ir stebėsenos sistemos,
-
numatyti sprendimai ekstremalioms situacijoms.
Pasak Statens vegvesen, tikslas nėra tik pastatyti tunelį, bet sukurti infrastruktūrą, kuri veiks patikimai 50–100 metų.
Po fjordais – ne trumpesnis kelias, o kita logika
Norvegijos požiūris į infrastruktūrą iš esmės skiriasi nuo daugelio kitų šalių. Čia keliai nėra tik transporto priemonė – jie tampa strateginiu sprendimu, kaip gyventi sudėtingoje, bet saugomoje gamtinėje aplinkoje.
„Rogfast“ tunelis rodo, kad Norvegija renkasi ne kompromisus, o ilgalaikius sprendimus. Net jei tam reikia nusileisti šimtus metrų po jūros dugnu ir įrengti žiedines sankryžas ten, kur, regis, jų niekada neturėtų būti.
