Andrejaus istorija skamba neįtikėtinai, bet vis dėlto tai realybė. Lietuvis Andrejus sugebėjo apsimesti pabėgėliu Vokietijoje, gauti butą ir puikiai gyventi iš pabėgėliui teikiamos pašalpos. Ši istorija verčia suabejoti pabėgėlio statuso gavimu ir pabėgėlių tikrinimo sistema.
Andrejus (vardas ir pavarde pakeisti, jie DELFI žinomi) išvažiavo iš Lietuvos spaudžiamas skolų. Išgirdęs, kad Vokietijoje yra daug darbo galimybių, jis patraukė tiesiai į sostinę Berlyną. Tiesa, paskutinius pinigus sukrapštęs bilietui, vyras pirmas naktis praleido ant suoliuko Berlyno parke. Andrejus nesiskundė, kadangi atvažiavo vasarą, kada naktys šiltos.
Vagystės iš parduotuvių ir narkotikai
Po poros dienų vyras parke sutiko benamį lenką, su kuriuo netrukus bastėsi po gatves ir pradėjo vogti iš parduotuvių. Vogė ne tik sau, bet ir pagal sąrašus vietiniams turkams, lenkams, lietuviams, rusams. Vyrai iš parduotuvių vogdavo maistą, kurį vėliau parduodavo už pusę kainos.
Andrejus vardina paklausiausias prekes – cigaretes ir alkoholį. Uždirbtus pinigus vyrai išleisdavo maistui ir narkotikams. Deja, tada Andrejus buvo priklausomas nuo heroino.
Andrejus jau vienuolikta para miegojo apleistame name, kai ten įėjo nepažįstamas žmogus. Vėliau Andrejus sužinojo, kad jis – čečėnas. Andrejaus manymu, čečėnas norėjo pasinaudoti jo beviltiška situacija ir pasiūlė atidaryti sąskaitą banke jo vardu. Per Andrejaus sąskaitą turėjo eiti pinigai čečėnui, o šis jam būtų davęs dalį pinigų.
Čečėnas paguodė nelaimės draugą ir pasiūlė pagalbą. Jis patarė Andrejui kreiptis į Azul pabėgėlių centrą, kur jam duotų ir pašalpą, ir bendrabutį. Kaip tarė, taip padarė. Jie kartu nuėjo į pabėgėlių centro priimamąjį, kur rikiavosi būrys žmonių iš Sirijos, Filipinų ir dar daug kitų valstybių. Čečėnas įspėjo naują draugą: tik paso nerodyk, nes supras, kad tu ne pabėgėlis. Taip nuo ryto iki vakaro pralaukęs, Andrejus užsiregistravo pabėgėlių centre, iškart gavo laikiną pabėgėlio statusą ir vienkartinę 50 eurų pašalpą.
Tada vyras patraukė tiesiai į pabėgėlių bendrabutį. Jis gyveno kambaryje su dagestaniečiais. Vyras buvo tris kartus per dieną maitinamas, gaudavo higienos reikmenis bei 180 eurų per mėnesį pašalpą. Vyras sako, kad kasdien su kaimynais bendrabutyje rūkydavo žolę.
Kaip nesusikirsti per interviu su pabėgėlių egzaminuotojais?
Andrejui po dviejų mėnesių buvo paskirtas laikas pokalbiui, kurio metu turėjo būti nustatyta jo tapatybė. Nuo to priklausė, ar jis gaus ilgalaikį pabėgėlio statusą. Andrejus buvo sugalvojęs versiją, kad buvo čečėnas karys ir žudydavo rusų policininkus. Tačiau paskutinę dieną prieš interviu jo draugai dagestaniečiai pasiūlė kitą versiją: neva jis yra neramumų prieš Vladimirą Putiną vienas organizatorių, turi ryšių su pogrindžiu, todėl yra persekiojamas V. Putino režimo ir turi prašytis prieglobsčio Vokietijoje, nes į Rusiją nebegali grįžti. Pastaroji versija atrodė įtikimesnė, todėl per naktį Andrejus repetavo pokalbį ir savo gyvenimo detales.
Atėjo pokalbio diena. Andrejus nežino, kiek laiko jį klausinėjo, bet tardė daug ir detaliai. Jis apsimetė, kad yra Rusijos pilietis, našlaitis, kad augo internate. Kai jo klausė, kur gimė, pasakė, kad Saratove, Budianovos g. 8 – tą gatvę jam pasakė dagestanietis. Kokį darželį lankei? Andrejus atsakė, kad „Žiogelį“. Vyras aiškina – o kaip jie patikrins, kiek mieste darželių, duomenų bazės gi jie neturi.
Jau buvo tokių momentų, kai Andrejus galvojo susikirsiantis. Pavyzdžiui, jis pasakojo, kad jį atvežė į viešbutį „Maskva“. Tada tardytojai paklausė, kas matyti pro viešbučio langus ir kuris tai tiksliai viešbutis. Bet vyras išsisuko, kad jį vežė tamsoje, užrištomis akimis, pro langą žiūrėti neleido, o viešbutyje užuolaidas užtraukė. Galiausiai jis gavo ilgalaikio pabėgėlio statusą ir leidimą dvejus metus gyventi Vokietijoje. Andrejus padarė išvadą, kad apgauti tardytojus ir sistemą nelengva, bet tikrai įmanoma. Peršasi klausimas: kiek tokių apsimetėlių pabėgėlių dar priėmė Vokietija?
„Kai pradeda sektis, tai iš peties“, – sako Andrejus. Vėl pašnekėjęs su savo draugais dagestaniečiais, Andrejus sugalvojo, kad nori gyventi atskirai. Šįkart vyrai sukūrė istoriją, kad čečėnai jį spaudžia, neleidžia praeiti, psichologiškai terorizuoja. Nuėjęs į pabėgėlių centrą, Andrejus pasiskundė dėl čečėnų teroro – ir po savaitės jam buvo duotas vieno kambario butas netoli Berlyno centro. Kadangi butas buvo tuščias, tai vyrui duota 1300 eurų baldams nusipirkti. Vyrui net nereikėjo mokėti komunalinių mokesčių už butą, o pašalpa siekė 180 eurų per mėnesį. Vyras nusipirko tik lovą ir porą daiktų.
Deja, tada Andrejus buvo priklausomas nuo heroino, tad visus pinigus tam ir išleisdavo. Pabėgėlio pašalpa jam tik buvo priedas – kitus pinigus jis gaudavo vogdamas. Trise su draugais jie buvo atidirbę sistemą: mergina nusineša brangių drabužių į parduotuvės persirengimo kabiną, ten palieka, tada ateina Andrejus su didele rankine, kurios vidus padengtas folija, sukiša visus drabužius ir išeina. Jie parduodavo drabužius turkams, rusams. Andrejus per dieną gaudavo 200 eurų pajamų „į rankas“.
Paklaustas, ar nebuvo sugautas, jis atviravo, kad buvo pagautas kokius 5 kartus. Bet patikrinę nustatydavo, kad jis turi pabėgėlio statusą, ir neturėdavo teisės uždaryti į kalėjimą. Vyras girdėjo, kad turėtų įkliūti mažiausiai 20 kartų, kad jį uždarytų. Tad dėl policijos arešto visai nebijojo.
Maistą taip pat žinojo, iš kur vogti: į vežimėlį įsidėdavo kuprinę, ten prisikraudavo maisto, ant viršaus – porą produktų, kuriuos nusipirkdavo, o visa kita kuprinėje parsiveždavo nemokamai. Vis dėlto toks gyvenimas tęsėsi neilgai, apie pusę metų: Andrejui teko bėgti nuo jį persekioti ėmusių sėbrų. Taip jis sugrįžo į Lietuvą ir ryžosi gydytis nuo narkomanijos reabilitacijos centre.
E. Jankevičius: turime galimybę atvykstančius patikrinti
„Pabėgėlių perkėlimas galimas tik tuomet, jeigu mes būsime visiškai tikri dėl to žmogaus praeities, kad jis nieko pikto nenori Lietuvai padaryti. Mes turime būdų patikrinti. Turime daugiau kaip dešimties metų praktiką, kadangi žmonės atvažiuoja į Lietuvą ir prašosi prieglobsčio“, – išgirdęs Andrejaus istoriją, užtikrino vidaus reikalų viceministras Elvinas Jankevičius.
Pasak jo, kiekvienas žmogus bus apklaustas, jo suteikta informacija patikrinta bendradarbiaujant su JAV, Europolu, Interpolu. „Daugelis sako, kad migrantai nusiperka Sirijos pasus, tačiau pameluoti, kad esi ne iš tos šalies, yra nepaprastai sudėtinga. Paklausime, kokioje gatvėje jis gyveno, kokioje mokykloje mokėsi, kokia mokyklos direktoriaus pavardė, kas dėstė matematiką ir panašiai. Mes tą informaciją patikrinsime, turime galimybes tuos žmones patikrinti. Tikimybė apgauti yra labai menka“, – tvirtino vidaus reikalų viceministras.
„Klausimynai pabėgėliams sudaryti remiantis tarptautine praktika, yra tarptautinės duomenų bazės, kuriose yra pavojingų asmenų, nusikaltėlių, teroristų registras. Pasas nėra toks svarbus, nes dažnai gali būti padirbtas, svarbiausia – piršto antspaudas“, – kalbėjo E. Jankevičius.
Pagal: Delfi.lt
