Nuožmūs jūrų kariai, Europoje rengę žygius, puldinėję ir prekiavę nuo VIII a. pab. iki XI a. pr., geriau žinomi kaip vikingai, paprastai įsivaizduojami kaip šviesiaplaukiai mėlynakiai skandinavai. Tačiau vikingų istorija gali būti gerokai įvairesnė: kaip rodo naujas tyrimas, jų genai atkeliavo iš Pietų Europos ir Azijos.
„Iki šiol mes nežinojome, kaip jie atrodė genetine prasme”, – sako Eske Willerslevas, pagrindinis tyrimo autorius, Kembridžo universiteto Šv. Jono koledžo mokslo darbuotojas ir Kopenhagos universiteto Lundbecko fondo genetikos centro vadovas.
Tyrimas „dekonstruoja šiuolaikinį vikingų vaizdinį”.
Atlikdama šį šešerius metus trukusį tyrimą, tarptautinė mokslininkų grupė išanalizavo iš palaikų (pavyzdžiui, dantų ir kaulų) paimtą 442 žmonių DNR. Šie žmonės gyveno laikotarpiu nuo 2400 metų prieš mūsų erą iki 1600 mūsų eros metų. Jų palaikai buvo rasti archeologinėse vietovėse Europoje ir Grenlandijoje. Didžioji dalis šių žmonių gyveno vikingų laikotarpiu nuo 750 iki 1050 mūsų eros metų. Mokslininkai palygino šių senovės žmonių DNR su 3855 šių dienų žmonių ir 1118 kitų senovės žmonių DNR sekomis.
Ši išsami genų analizė leidžia spręsti, kad vikingai nebuvo vien geležies amžiaus grupių, gyvenusių iki vikingų laikotarpio nuo maždaug 500 metų prieš mūsų erą iki 700 mūsų eros amžiaus metų Skandinavijoje, tąsa. Atvirkščiai, vikingai ir jų protėviai dažnai maišėsi tarpusavyje su žmonėmis iš Azijos ir Pietų Europos. Daugelis vikingų turėjo „visai ne skandinavų kilmės protėvių”, teigiama tyrime.
„Niekas negalėjo nuspėti, kad šie reikšmingi genų srautai iš Pietų Europos ir Azijos prieš vikingų laikotarpį ir jo metu atplūdo į Skandinaviją”, – aiškina E. Willerslevas. Mokslininkai taip pat nustatė, kad daugelis vikingų buvo rudaplaukiai, o ne šviesiaplaukiai, kaip paprastai įsivaizduojama.
Mokslininkai nustatė genetinius Skandinavijoje gyvenusių vikingų skirtumus, kurie leidžia spręsti, kad atskiros vikingų grupės buvo gerokai labiau vienos nuo kitų izoliuotos, nei manyta anksčiau. Pakrančių bendruomenės pasižymėjo didesne genetine įvairove – tikėtina, dėl intensyvesnės prekybos ir žmonių pasklidimo – nei centrinėje Skandinavijos dalyje gyvenusios bendruomenės.
Be to, lygindami senovės ir šiuolaikinių žmonių genus mokslininkai galėjo patvirtinti idėjas apie tai, kaip vikingai judėjo iš Skandinavijos, kad grobtų ir prekiautų. Vikingai iš dabartinės Danijos paprastai vykdavo į Angliją, iš Švedijos – į dabartinių Baltijos šalių regioną, o iš Norvegijos – į Airiją, Islandiją, Grenlandiją ir Meno salą.
Mokslininkų atradimai taip pat atskleidė unikalias kultūrines smulkmenas. Pasak tyrimo, palaidojimas laive Estijoje gali būti vienas seniausių vikingų kelionių įrodymų. Neaišku, ar ši ekspedicija buvo grobikiška, ar „diplomatinė”, tačiau kape, sudarytame iš dviejų laivų, buvo 41 vyro iš dabartinės Švedijos palaikai. Jie mirė smurtine mirtimi ir buvo palaidoti su aukštą statusą bylojančiais ginklais. Tarp palaikų buvo keturi broliai ir jų giminaitis – tai leidžia spėti, kad grobiamieji žygiai galėjo būti šeimų arba bendruomenių veikla. Kitų palaidotų asmenų genai buvo panašūs – vadinasi, gali būti, kad visi jie buvo iš vienos vietovės.
Be to, paaiškėjo, kad ne kiekvienas žmogus, laikytas vikingu, buvo vikingas genetine prasme. Škotijoje, Orknio saloje, mokslininkai vikingų kapavietėje aptiko dviejų vyrų skeletus. Jie buvo palaidoti su kardais ir kitais vikingų daiktais, tačiau genetiškai buvo ne vikingai, o panašesni į šių dienų airius ir škotus.
Parengta pagal livescience.com.
