Švęsti Sankt Hans Aften (lietuviškų Joninių atitikmenį) Danijoje yra išties svarbus vidurvasario paprotys. Tad kodėl ši šventė tokia svarbi ir populiari Danijoje?
Sankt Hans Aften šventė, per kurią žmonės dainuoja, degina milžiniškus laužus ir valgo bei geria iki vėlyvos šviesios vasariškos nakties, yra vienas svarbiausių Danijos kalendoriaus akcentų.
Nors didžiojoje Danijos dalyje (tiesa, ne Kopenhagoje) 2023 metai laužai yra uždrausti dėl miškų gaisrų pavojaus po užsitęsusių sausų orų, ši šventė vis vien bus švenčiama, o kai kur vietos valdžios institucijos surengs šviesų šou, pakeisiančius laužus.
Šventė visada vyksta birželio 23 dienos vakare, o švento Hanso (Jono) diena yra kitą dieną, birželio 24-ąją. Tad iš tiesų švenčiama šiek tiek po tikrojo vidurvasario – saulėgrįžos birželio 21 dieną.
Sankt Hans Aften šventės tradicija Danijoje ir kitose Šiaurės šalyse yra labai sena, rašytiniai šaltiniai apie tai siekia net XVI a. Šventės gyvavimo pradžioje bažnyčia jos atžvilgiu buvo kritiška dėl sunkiai suvaldomų šokių, gėrimo ir triukšmavimo.
Sankt Hans – tai daniškas Jono Krikštytojo vardas. Jis gimė šešiais mėnesiais anksčiau nei Jėzus – vadinasi, birželio 24-ąją, šešis mėnesius iki (ir po) Kalėdų, tad tai yra šio šventojo diena. Be to, šventė lygiai taip pat siejama su saulėgrįža – po vidurvasario dienos ir vėl ima trumpėti.
Teigiama, kad pirmasis liuteronų vyskupas Sjælland Peder Palladius 1543 m. nurodė Danijos vyskupams pamokslauti apie Joną Krikštytoją per Sankt Hans Aften.
Tradicija švęsti Jono Krikštytojo dieną Danijoje turi ir religines, ir pagoniškas šaknis. Vienas iš pastarųjų pavyzdžių – dar palyginti nesena tradicija deginti laužo viršūnėje įtaisytą „raganą“ – jos figūrėlę.
Sankt Hans šventė minima vidurvasarį, kai, pasak folkloro, gamtos galia yra savo aukščiausiame taške – iš čia kyla šventės sąsajos su burtais ir magija.
Anksčiau sergantys žmonės eidavo prie šaltinių atsigerti vandens arba panardinti ligotas galūnes.
Pasak Danijos nacionalinio muziejaus, į raganas panašios figūros ant Sankt Hans laužų viršūnių pradėjo pasirodyti Rytų Jutlandijoje XIX a. pabaigoje per kitą religinę šventę – Valpurgijos naktį (Valborgsaften), kuri švenčiama paskutinę balandžio naktį. Galiausiai tradicija pasiekė Sankt Hans Aften.
Nors dabar per Sankt Hans Aften deginamos raganos yra iš popieriaus ir šieno, maždaug tūkstantis realių vyrų ir moterų, nuteistų už raganavimą, Danijoje buvo sudeginti gyvi XVI–XVII a. laikotarpiu. Paskutinė taip nužudyta „ragana“ buvo Anne Palles, danė, apkaltinta burtininkavimu. Jai 1693 metais Falster saloje įvykdyta mirties bausmė.
„Midsommervisen“ („Vasarvidžio giesmė“), dar vadinama „Vi elsker vort land“ („Mes mylime savo šalį“) – tai daina, kurią tikrai išgirsite per Sankt Hans Aften iškilmes Danijoje. Ją traukia minios. Tokia tradicija – savotiškas kontrastas raganų deginimui, o abi tradicijos per Sankt Hans Aften imtos taikyti maždaug XX a. pradžioje.
Parengta pagal thelocal.dk.
