Norvegai pasižymi išties išskirtine velykine tradicija – detektyvų skaitymu. Tačiau kaip atsirado šis paprotys per šventes skaityti apie kraupias žmogžudystes?
Daugumai Velykos asocijuojasi su pavasario atėjimu, margučiais, šventiniu stalu, Velykų zuikiu ar bobute ir panašiais dalykais. Dienos tampa ilgesnės ir šviesesnės, randasi vis daugiau žalumos, stiebiasi pirmosios gėlės.
Tad daugumai gyvenančių ne Norvegijoje šis laikotarpis tikrai nesisieja su kraupiomis žmogžudystėmis, pagrobimais ar paslaptimis. O štai norvegams påskekrim – velykinės nusikaltimų istorijos – yra vienas esminių velykinių tradicijų elementų. Tad kodėl norvegai tokie pakvaišę dėl detektyvinių istorijų per Velykas ir iš kur atsirado ši tradicija?
Pagarsėjęs reklaminis skelbimas laikraštyje
Visgi norint išsiaiškinti, iš kur kilo toks velykinių nusikaltimų istorijų populiarumas, išnarplioti detektyvinės istorijos neprireiks. Didžiulis susidomėjimas påskekrim kilo dėl sėkmingos, bet apgaulingos marketingo kampanijos, kurią 1923 metais surengė viena didžiausių Norvegijos leidyklų „Gyldendal“.
Leidykla patalpino reklaminį skelbimą, informuojantį apie naujausios knygos išleidimą, laikraštyje „Aftenposten“. Reklama buvo sudėliota taip, kad atrodytų kaip įprastas naujienų straipsnis, ir dėmesį traukė antrašte „apiplėšimas Bergeno geležinkelyje“ (Bergenstoget plyndret i natt). Netikra antraštė buvo netrukus pasirodysiančio autorių Nordahlo Griego ir Nilso Lie kriminalinio romano pavadinimas, o ne tikra istorija.
Reklama atrodė tokia tikroviška, kad žmonės Osle, kurių giminaičiai praėjusią naktį važiavo traukiniu, panikuodami ėmė skambinti nacionalinei geležinkelių bendrovei ir klausinėti, kas atsitiko jų artimiesiems. Šiandien tokia reklama veikiausiai būtų įvertinta kaip netikra naujiena, tačiau tada susilaukė didžiulio susidomėjimo ir pasisekimo, o visas pirminis septynių tūkstančių knygos tiražas buvo išparduotas per keletą dienų.
Visa ši situacija paskatino tai, kas tapo naująja kriminalinių romanų tradicija Norvegijoje. Jau kitais metais konkuruojanti leidykla „Aschehoug“ pasinaudojo situacija ir ėmėsi veiksmų – surengė pirmąją didelę påskekrim marketingo kampaniją.
Nordic noir
Gali pasirodyti keista, kad norvegai, tradiciškai mėgstantys Velykų šventę leisti savo atokiuose nameliuose gamtoje, prieš miegą mielai paskaito apie šaltakraujiškus žudikus. Visgi spėliojama, kad tokį susižavėjimą gali nulemti pati aplinka – Norvegija, šalis, kurioje nusikalstamumo lygis yra palyginti žemas, todėl kriminaliniai romanai jaudina žmones ir leidžia pasireikšti fantazijai.
Po slidinėjimo ar žygio gamtoje jaukiai įsitaisius prie židinio pasinerti į gerą kriminalinę istoriją gali būti tikrai viliojantis ir smagus užsiėmimas. Tai suteikia galimybę pajusti įtampą ir išgąstį tuo pat metu žinant, kad iš tiesų tikrovėje aplinka yra saugi – ko gero, tai viena šauniausių kombinacijų, dėl ko ji ir yra tokia patraukli.
Nors visame pasaulyje detektyvinė literatūra išpopuliarėjo XIX a. penktajame dešimtmetyje daugiausia dėl Edgaro Alleno Poe kūrybos, Norvegijoje kriminaliniai romanai didesnės sėkmės pirmą kartą susilaukė praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje.
Šiandien per Velykas Norvegijos skaitytojai dažniausiai skaito pačių norvegų kūrinius – tai yra savotiškas detektyvų žanro pogrupis, vadinamas nordic noir.
Nordic noir, išpopuliarėjęs paskutiniajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje ir tapęs populiariu pavadinimu dėl šiaurietiškų kriminalinių serialų, pavyzdžiui, daniškojo „Borgen“, reiškia konkretų kriminalinio siužeto kūrinių, susijusių su Skandinavija, žanrą.
Lyginant su angliškosiomis žmogžudysčių istorijomis, kurioms būdingas klasikinis whodunit išdėstymas (prisiminkime Agatha Christie), nordic noir istorijos yra gerokai tamsesnės ir niūresnės.
Jų centre neretai atsiduria problemų turintis detektyvas (prisiminkime detektyvą Harry Hole iš Jo Nesbø kūrinių), mėginantis išspręsti paslaptingą žmogžudystės bylą, kurios fone – niūrūs žiemiški peizažai, o po apgaulingai tvarkingu socialiniu paviršiumi slepiasi mizoginija, prievarta, chaosas ar neapykanta (prisiminkime švedų autoriaus Stiego Larssono „Millennium“ trilogiją). Galbūt atvykėliams tai neprideda papildomo žavesio šiam regionui, visgi norvegus tokios istorijos traukia, o per Velykas – ypač.
Tai kas žudikas?
Visgi per Velykas norvegų dėmesį patraukia ne tik Nordic noir kriminaliniai romanai. Televizijoje taip pat rodomos paslaptingos žmogžudysčių istorijas. Jos skirti norintiems labiau vizualaus turinio.
Velykinės kriminalinės istorijos televizijoje išpopuliarėjo 1976 metais, kai nacionalinis transliuotojas NRK parodė britų autorės Dorothy L. Sayers romanų apie lordą Peterį Wimsey ekranizaciją. 1984 metais pirmą kartą parodytas kūrinys apie Dalglieshą, o 1990-aisiais – apie Miss Marple. Galiausiai 2000-aisiais norvegai buvo supažindinti su Poirot (Erkiuliu Puaro) ir jo žymiaisiais ūsais.
Velykinių kriminalinių istorijų maratotas televizijoje prasideda maždaug Didįjį ketvirtadienį (skjærtorsdag) ir tęsiasi iki Velykų sekmadienio. Kai kurios serijos išskaidytos taip, kad žiūrovui tenka laukti kitos dienos, jog sužinotų, kas atsitiks. Nemažai norvegų šeimų kartu žiūri šiuos filmus ir serialus vakarais, smagiai bandydami atspėti, kas yra žudikas.
Ir panašiai kaip kriminalinius romanus, televizijos serialus, kurie rodomi per kasmetinius Velykų kriminalinius maratonus, apžvelgia ir įvertina laikraščiai.
Tad jei švenčiate Velykas Norvegijoje, turite gerą progą išmėginti šią norvegišką tradiciją.
Parengta pagal thelocal.no.
