Vaida Meidutė-Strazdauskienė Švedijoje gyvena jau apie 20 metų. Puikiai kalba švediškai, sukūrė savo konsultacinį verslą, kuris sieja abi šalis – moko Lietuvos verslininkus sėkmingai įsilieti į Švedijos rinką. Dviguba pilietybė moters šeimoje – jautri tema. Kadaise jau buvo apsisprendusi grįžti į Lietuvą, tačiau likimas nurodė kitaip – teko likti. Kas būtų, jei moteris būtų priversta rinktis?
Vaida Meidutė-Strazdauskienė žinoma ne tik daugybei Lietuvos verslininkų, kurie sieja savo veiklą su Švedija. Daugelis girdėjo ją kalbant ir per Lietuvos radiją. Ši veikla moteriai tapo savotišku hobiu – pranešti Lietuvai apie ypatingas naujienas iš Švedijos – tobula lietuvių kalba, viską išgirdus tiesiai iš švediškų šaltinių. Šeimoje, kartu su vyru ir trimis vaikais, kartais tenka pakalbėti ir apie pilietybės klausimą. Kol kas visi – lietuviai, nors Švedijoje jau daugybę metų. Jautri tema. Pokalbis prasideda nuo klausimo – tai kam ko labiau reikia – lietuviams Lietuvos, ar atvirkščiai?
Ir kodėl dabartinė situacija ir būsimas referendumas tarsi verčia rinktis ar vertinti tuos, kurie dėl įvairių priežasčių turi gyventi kitose šalyse? O kas bus, jei balsavusioji Lietuvos dalis nuspręs, kad išvykėliai nėra verti likti Lietuvos piliečiais, jei aplinkybės privertė pilietybę gauti svetur?
– Esate užsiminusi, kad prieš keletą metų buvo minčių apie sugrįžimą? Galbūt subrendo laikas jau įsibėgėjusį tarptautinį verslą valdyti iš Lietuvos?
– Niekada nebuvo galutinai nusprendę grįžti į Lietuvą, tačiau apie tai pasvajodavome. Gal jau buvome pradėję tai mintyse planuoti, tačiau ne viskas vyksta taip kaip suplanuoji. Dukros liga padėjo tašką visokiems pamąstymams apie grįžimą. Tenka likti.
Vaida Meidutė-Strazdauskienė
– Ar visi šeimoje esate Lietuvos piliečiai? Ar tai netrukdo gyventi Švedijoje?
– Trys vaikai gimę čia. Vyras – lietuvis, į Švediją atvyko vėliau už mane. Visa šeima esame Lietuvos piliečiai, nors Švedijos pilietybės galėjome jau seniai prašyti. To nedarėme. Ir neplanuojame. Pagrindinė priežastis, kodėl neprašome švediškos pilietybės – reikės atsisakyti lietuviškos. Mažiau lietuviais dėl to nebūsim. Daugiau švedais – taip pat ne. Tol, kol savo kasdienybėje niekaip nejaučiame ribojimų, pilietybės nekeisime. Vaikai galės dėl to spręsti patys sulaukę pilnametystės. 16-metė dukra jau domėjosi tuo dėl studijų stipendijos klausimų. Yra atskiros prašymų anketos – piliečiams ir ne piliečiams. Stipendijos – tokio pat dydžio.
– Ar palaikytumėte dvigubos pilietybės idėją?
– Aš būčiau už dvigubą pilietybę, nes nesuprantu dabar esamos sistemos prasmės. Kuriose srityse galėtų mūsų gyvenimui Švedijoje įtakos turėti švediška pilietybė? Karinės tarnybos prievolė. Vaikams – kai kurių profesijų pasirinkimas. Pilietybės reikalauja policija, karo akademija. Iš esmės – pasirinkimas labiausiai „gresia“ mūsų vaikams. Mes Švedijoje kol kas esame ramūs – Švedija nereikalaus priimti jos pilietybės. Jei vaikai turės tokių profesinių pasirinkimų, galės ir pilietybės prašyti. Tikrai gautų! Švedija mėgsta turėti turėti kuo daugiau savo žmonių – piliečių. Švedija neprieštarauja dvigubai pilietybei – jie nereikalautų atsisakyti Lietuvos pilietybės, jei siektum Švedijos.
– Kokios mintys ir jausmai apimtų, jei reikėtų būtinai priimti Švedijos pilietybę? Tuo pačiu – prarasti Lietuvos. Ar tokia auka neįmanoma?
– Man asmeniškai tai būtų teisinis atmetimas iš Lietuvos pusės. Man būtų smūgis į paširdžius. Netekus Lietuvos pilietybės jausmas būtų kur kas prastesnis nei tik „svečias savo šalyje“. Būtų skaudu, tačiau tektų aukotis – visi žiūri tos realiausios – savo ir savo šeimos – gerovės. Taip mums greičiausiai nutiktų, jei švedai staiga pradėtų skirstyti, į piliečius ir ne. Prašytumėm pilietybės ir beveik 100 procentų garantuoju, kad gautume. Lietuva prarastų mūsų šeimą ne tik teisiškai, bet ir sudaužytomis širdimis mus paliktų.
– Dvigubos pilietybės priešininkai sako, kad pilietybė pervertinama. Neva per daug emocijų suteikiama teisiniam statusui.
– Įsivaizduoju, kaip dabar visi kalba emigrantų adresu – tai ko negyveni Lietuvoj, išvažiavai – ir būk ten. Aš čia gyvendama galiu daugiau duoti Lietuvai. Tą ir darau – nuo nulio sukūriau savo verslą tarp Lietuvos ir Švedijos. Tik širdis, o ne pilietybė ir ne verslas mane skatina tiesti tokius kelius į Lietuvą. Lietuvišką pasą naudoju labai retai, jei jis staiga taptų negaliojantis, nusvirtų rankos ilgam. Būtų kaip iš naujo išgyvenama emigracija iš pačios blogiausios pusės.
Šaltinis: 15min.lt
