Švedijos vyriausybė ir policija ieško būdų, kaip susidoroti su nusikalstamų gaujų naudojamais sprogmenimis. Apie tai kalba ir ekspertai.
Dažnas sprogmenų naudojimas yra pakankamai naujas reiškinys. Kriminologų teigimu, sprogimus galima vertinti kaip bendro kriminalinių tinklų prievartos sustiprėjimo dalį.
Amiras Rostami, sociologas ir buvęs policijos komendantas, teigia, kad matyti vis stiprėjanti tendencija, kai taip vadinamos „gatvių gaujos” smurtauja vis smarkiau, o jų smurtas turi vis rimtesnių pasekmių.
„Jei anksčiau jie paleisdavo vieną šūvį ar šaudydavo į kojas, tai šiandien jau yra automatai AK47, daugiau kulkų, rankinės granatos, sprogimai, kokių anksčiau nebūdavo. Tai didžiausias poslinkis – jie labiau rizikuoja ir negalvoja apie pasekmes”, – sako ekspertas.
Su nusikalstamomis gaujomis susijusių mirtinų susišaudymų padaugėjo nuo maždaug keturių per metus dešimtojo dešimtmečio pradžioje iki daugiau nei 40 2018-aisiais. Nors po daugumos sprogimų aukų nebuvo, juos galima vertinti kaip ženklą, kad gaujos nebijo sukelti pavojų ir pakenkti žmonėms.
Švedijos nacionalinis išminavimo būrys šiemet buvo iškviestas 99 kartus ir 76 kartus, kai sprogmenys nebuvo detonuoti. Ekspertų teigimu, neįtikėtina, kad nebuvo aukų.
„Tai nepaprastai didelis skaičius ir labai rimta problema. Reikia ne tik pašalinti sprogmenis, bet ir nustatyti priežastį. Anksčiau buvo šaudynės, dabar sulaukėme ir sprogimų”, – sakė nacionalinio išminuotojų būrio analitikė Ylva Ehrlin.
Šiemet Linköpinge įvykęs sprogimas buvo apibūdintas kaip nuo 30 iki 40 kartų stipresnis nei ankstesni išpuoliai. Pareigūnų teigimu, tikras stebuklas, kad niekas nebuvo rimtai sužeistas.
Viena iš sprogimų dažnejimo ir stiprėjimo priežasčių yra ta, kad nusikaltėlių tinklams yra prieinamos sprogstamosios medžiagos.
Policija pranešė, kad pastaruoju metu populiaru naudoti plastiškąsias sprogstamąsias medžiagas, kurios sukelia žymiai galingesnį sprogimą nei rankinės granatos.
Dauguma sprogimų buvo nukreipti į tuščius pastatus ar transporto priemones – tai leidžia spręsti, kad žala žmonėms nebuvo nusikaltėlių tikslas.
„Panašu, jog dažniausiai svarbu perduoti žinutę, o ne iš tiesų kažką sužeisti”, – sako nusikaltimų analitikas Manne Gerellis.
Tačiau, pasak jo, motyvai dažniausiai vis vien lieka nežinomi, kadangi dauguma atvejų neišaiškinami, nežinoma, kiek sprogimų įvykdo ne gaujų nariai.
2018-aisiais policija išaiškindavo tik vieną iš dešimties nusikaltimų, susijusių su sprogimais.
Tą iš dalies galima paaiškinti nusikalstamoje aplinkoje vyraujančia tylėjimo kultūra – policijai iš aukų ir potencialių liudytojų sunku išgauti įrodymų. Sprogimų išaiškinimo procentas yra dar mažesnis nei gaujų susišaudymų.
„Policija stengiasi didinti pasitikėjimą labiausiai nusikalstamumo paveiktuose rajonuose – kartais dirbama pasitelkiant šeimų ryšio palaikymo pareigūnus, kurie užmezga tvirtesnį ryšį su aukos artimaisiais ir draugais, kad tokiu būdu išgautų daugiau įkalčių”, – aiškina M. Gerellis.
Nusikalstamumo lygis Švedijoje išlieka vienas žemiausių pasaulyje.
Nepaisant nuo dešimtojo dešimtmečio vis augančio su gaujomis susijusių žmogžudysčių skaičiaus, sumažėjo su smurtu artimoje aplinkoje susijusių nusikaltimų, neapykantos nusikaltimų ir spontaniškų susidūrimų, tad bendras žmogžudysčių lygis šiandien yra mažesnis nei dešimtajame dešimtmetyje.
Tačiau smurtu pasižyminčių gaujų iškilimas vis dar kelią didelį susirūpinimą.
Šiemet Danija ir vėl įvedė patikras pasienyje su Švedija, kai Kopenhagoje nugriaudėjo du sprogimai, susiję su Švedijos gaujų konfliktais.
Nors menkai tikėtina, kad paprasti šalies gyventojai būtų įtraukti į gaujų konfliktus, faktas, kad smurtiniai nusikaltimai dažniausiai vykdomi viešose erdvėse, ne tik didina tikimybę, jog pašaliečiams kils pavojus, bet ir turi įtakos saugumo suvokimui.
„Jei gyvenate ten, kur šaudoma ir sproginėja granatos, didėja baimė ir, ko gero, jausmas, kad visuomenė nepajėgia suvaldyti rimtų problemų. Tai griauna pasitikėjimą valstybe ir institucijomis”, – pažymi A. Rostami.
Rugsėjo pabaigoje vidaus reikalų ministras Mikaelis Dambergas paskelbė 34 etapų programą, skirtą kovai su gaujų nusikalstamumu, orientuotą į keturias sritis: kovai su nusikalstamumu skirti įrankius, tylos nutraukimą, kelio nusikaltimams užkirtimą ir nusikaltimų pasekmes.
Tai reiškia, kad policijai suteikiamos padidintos galios atlikti kratas įtariamųjų namuose ir peržiūrėti informaciją, pavyzdžiui, įtariamųjų kompiuteriuose ir išmaniuosiuose įrenginiuose.
Tačiau A. Rostami mano, kad svarbiausia yra ne naujųjų priemonių įvedimas, bet pastangos siekiant užtikrinti jų poveikį.
„Nesu tikras, kad nauji įstatymai ar įrankiai išspręstų problemas. Reikia didinti su nusikalstamumu kovojančių institucijų veiksmingumą. Tačiau priemonės yra daugiau ar mažiau kosmetinės, ir mes negauname norimų rezultatų. Turime išsiaiškinti savo nepajėgumo kovoti su nusikalstamumu priežastis”, – neabejoja A. Rostami.
Y. Ehrlin neabejoja, kad tik laiko klausimas, kol per sprogimus bus sunkiai sužeistų ir žuvusių.
„Rizika yra didžiulė. Kol kas neįtikėtinai sekėsi, paprastai taip nebūna. Pavyzdžiui, sprogimas Linköpinge – sunku patikėti, kad nebuvo aukų”, – sakė Y. Ehrlin.
Jos teigimu, sprogimai pašaliečiams yra pavojingesni nei kitokio pobūdžio išpuoliai: „Šaunamasis ginklas kontroliuojamas, jis paprastai nukreiptas į konkretų taikinį. Sprogmens taip pat kontroliuoti nepavyksta, ypač jei nusikaltėlis yra nepatyręs. Tad tiek taikinys, tiek poveikis yra nesuvaldomi”.
Parengta pagal thelocal.se.
