Įsivaizduokite: visą likusį gyvenimą darbe negausite jokių užduočių. Galėsite žiūrėti filmus, skaityti knygas, vykdyti kūrybinius projektus ar paprasčiausiai miegoti. Iš tiesų vienintelis dalykas, kurį reikės daryti – tiesiog būti darbe. Kadangi darbo vieta yra nuolatinė, nebereikės jaudintis dėl kito darbo susiradimo.
Tokia nuo 2026-ųjų bus vieno laimingojo (arba nuobodulio nukankinto) darbuotojo kasdienybė, kurią užtikrins vyriausybės finansuojamas šiuolaikinio meno projektas Göteborge.
Būsimasis darbuotojas bus pavaldus Korsvägen – mieste statomai traukinių stočiai, ir gaus apie 2050 eurų dydžio atlyginimą, kuris kasmet augs, atostogas, jam bus garantuota pensija.
Nors projektą rengiantys menininkai norinčiųjų dirbti prašymų lauks tik 2025-aisiais, kai stotį bus rengiamasi atidaryti, apie tokius planus jau buvo paskelbta šį mėnesį.
Užduotys būsimam darbuotojui negalėtų būti paprastesnės: darbuotojui kasryt reikės atvykti į metro stotį ir, spustelėjus mygtuką, pasižymėti savo atvykimą. Tuomet papildomomis fluorescentinėmis šviesomis apsišvies platformos ruožas – taip keleiviai žinos, kad darbuotojas atėjo į darbą. Darbo dienos pabaigoje darbuotojui reikės išjungti mygtuką – išsijungs ir šviesos.
Darbo metu darbuotojas galės daryti ką tik nori, išskyrus dirbti kitą apmokamą darbą. Jis netgi neįsipareigos likti stotyje visą dieną ir pats renkasi, kiek matomas nori būti. Darbuotojas taip pat bet kuriuo metu gali išeiti į pensiją ar palikti postą ir būti pakeistas kitu darbuotoju. Jei to nepadarys, pozicija garantuojama visam gyvenimui. Darbuotojui nėra jokių ypatingų reikalavimų, o projektą rengiantys menininkai tvirtina, kad kreiptis dėl darbo galės bet kuris pasaulio žmogus.
„Amžinu įsidarbinimu” vadinamas projektas yra tiek socialinis eksperimentas, tiek rimtas politinis pareiškimas. 2017-ųjų pradžioje Viešoji Švedijos meno agentūra ir Švedijos transporto administracija paskelbė tarptautinį konkursą prie naujosios stoties dizaino norintiems prisidėti menininkams. Laimėtojui buvo pažadėti septyni milijonai Švedijos kronų – maždaug 663 tūkstančiai eurų. Švedų menininkų pora Simonas Goldinas ir Jakobas Senneby pasiūlė atsisakyti įprastinių freskų ar skulptūrų, o prizą tvirtino panaudosiantys darbuotojo, kuris visiškai nieko nedirbs, atlyginimui.
„Masinės automatizacijos ir dirbtinio intelekto akivaizdoje kyla grėsmė, kad produktyvo prasme tapsime nebereikalingi. Visi dirbsime Korsvägen”, – buvo rašoma pasiūlyme.
Menininkai taip pat citavo prancūzų ekonomisto Thomaso Piketty teoriją, kad sukaupiamas turtas paprastai auga tokiu tempu, kuris pralenkia darbuotojų atlyginimų augimą. Rezultatas, T. Piketty teigimu, yra vis didėjanti praraja tarp itin turtingų žmonių ir visų kitų. Besinaudodami tais pačiais skaičiavimais, S. Goldinas ir J. Senneby prognozavo, kad sukurdami fondą ir apsaugodami prizo pinigus nuo mokesčių, o tuomet investuodami juos į rinką, jie galėtų mokėti darbuotojui atlyginimą „amžinybę”, kurią apibrėžė 120 metų.
Menininkai prie savo projekto pridėjo 2017-aisiais Švedijos „Erik Penser Bank” atliktą finansinę analizę. Menininkai pasiūlė darbuotojui mokėti 21600 Švedijos kronų per mėnesį. Turėdami omenyje, kad kasmet atlyginimas paauga 3,2 procento, kaip yra Švedijos viešojo sektoriaus atveju, bankininkai padarė išvadą, jog egzistuoja 75 procentų tikimybė, jog prizo lėšos uždirbs pakankamai palūkanų ir atlyginimą būtų galima mokėti 120 metų ar daugiau.
„Tokiu atveju meno kūrinys gali atlikti augančios nelygybės matavimo funkciją”, – aiškino S. Goldinas ir J. Senneby.
Nutarę, kad idėja yra smagi, inovatyvi ir „yra puikios kokybės meno išraiška”, komisija nutarė prizą įteikti šiems menininkams.
Tačiau idėja patiko ne visiems. Larass Hjälmeredas, centro dešinės Moderatų partijai priklausantis parlamento narys iš Göteborgo šiulaikinio meno projektą išvadino kvailyste.
S. Goldinas ir J. Senneby visiškai sutinka, kad mokėti kažkam už pasirodymą traukinių stotyje ir laikrodžio mygtuko paspaudimą dukart per dieną yra neproduktyvu ir visiškai beprasmiška. Tačiau būtent tame ir slypi idėja. Daugelis žmonių yra įsitikinę, jog menas yra beprasmis, pažymi menininkai. Jie taip pat atkreipia dėmesį, kad beprasmis darbas gali paskatinti naujo posakio atsiradimą – norint apibūdinti apatiją, tingumą ir nuobodulį, galima bus sakyti: „Tu dirbi taip, tarsi būtumei Korsvägen”.
„Amžinas įsidarbinimas” taip pat yra atsakas į tai, kaip Göteborgas keičiasi. „Volvo” gimtinė kadaise buvo pagrindinis pramonės ir laivybos centras. Per pastaruosius dešimtmečius jis pavirto menų ir pramogų centru, gali pasigirti muziejais, koncertų salėmis ir amerikietiškų porcijų dydžio sumuštiniu su krevetėmis. Tačiau miesto darbininkų klasė čia ima jaustis marginalizuota, tad S. Goldinas ir J. Senneby darbą, kuris darbuotojui suteikia visišką kontrolę, regi kaip ekonominės vaizduotės veiksmą.
Oficialus kvietimas kreiptis dėl darbo bus paskelbtas 2025-aisiais, likus keliems mėnesiasm iki Korsvägen atidarymo 2026-aisiais.
Parengta pagal „The Washington Post” ir atlasobscura.com.
