Skandinavijos žiema visuomet kupina tylos, šviesų ir paslapčių. Ilgos naktys, sniegu padengti miškai ir žvakių šviesa sukuria ypatingą nuotaiką, iš kurios gimsta senosios šiaurietiškos legendos. Viena iš įdomiausių ir giliausiai kultūroje įsišaknijusių yra pasakojimai apie nisse, dar vadinamus tomte ar tonttu – mažus nykštukus, saugančius žmones, jų namus ir visą ūkį tamsiuoju metų laiku.
Nisse tradiciškai vaizduojami kaip nedideli, barzdoti, raudonas kepures dėvintys nykštukai, gyvenantys šalia žmonių: sodybose, tvartuose, miško pakraščiuose ar net po namo laiptais. Senovėje tikėta, kad nisse yra namų globėjai, stebintys šeimos gyvenimą ir nešantys sėkmę tiems, kurie elgiasi dorai ir tvarkingai. Tačiau nisse turėjo ir kitą pusę – buvo sakoma, kad jie greitai įsižeidžia, ypač jei namų šeimininkai elgiasi aplaidžiai, tingi ar nesirūpina gyvuliais. Tokiais atvejais nykštukai esą galėdavę pokštauti, paslėpti daiktus ar sukelti nedidelių sumaišties ženklų, taip primindami apie pareigą rūpintis savo aplinka.
Manoma, kad nisse legendų šaknys siekia vikingų laikus, kai šiaurės gyventojai tikėjo žemės ir namų dvasiomis, saugančiomis teritorijas ir žmones. Vėliau, krikščionybei įsitvirtinus Skandinavijoje, šie mitiniai personažai susiliejo su žiemos švenčių tradicijomis ir tapo neatsiejama Kalėdų laikotarpio dalimi. Ypač svarbus buvo tikėjimas, kad tamsiausiu metu, kai šviesos mažiausia, globėjiškos dvasios turi būti gerbiamos labiau nei įprastai.
Viena seniausių ir iki šiol gyvų tradicijų – Kūčių vakarą nisse palikti dubenėlį ryžių košės su sviestu. Pasak legendos, sotus ir patenkintas nykštukas namus saugos visus metus, rūpinsis gyvuliais ir neš sėkmę. Ši tradicija tapo mielu šeimų ritualu, ypač vaikams, kurie neretai paslapčia bando įžvelgti, ar nykštukas tikrai paragavo jam palikto gardėsio.
Nisse vaidmuo ilgainiui susijungė ir su skandinaviškąja Kalėdų Senelio samprata. Norvegijoje ir Danijoje Kalėdų dovanotojas, vadinamas Julemanden, o Suomijoje – Joulupukki, turi tam tikrų nykštukų bruožų: paprastesnį, kaimiškesnį įvaizdį, didesnį ryšį su gamta ir pagalbininkus nykštukus, vadinamus nissefolk. Todėl laikoma, kad nisse iš dalies prisidėjo prie šiuolaikinio Kalėdų Senelio skandinaviškos versijos formavimosi.
Šiandien nisse yra daugiau nei folkloro personažas. Tai kultūrinis simbolis, primenantis apie pagarbą namams, dėkingumą už kasdienį gyvenimą ir tikėjimą, kad mažos pastangos gali sukurti didelius pokyčius. Skandinavijos miestų ir kaimų namai Advento metu pasipuošia nisse figūrėlėmis, o šie nykštukai tampa svarbia šventinio jaukumo dalimi.
Nors pasaulis keičiasi, o šiuolaikinės Kalėdos įgauna vis modernesnių formų, nisse tradicija išlieka gyva. Ji atspindi šiaurietišką ryšį su gamta, pagarba papročiams ir bendruomeniškumą, kuris ypač sustiprėja žiemos švenčių metu. Nisse primena paprastą, bet labai skandinavišką mintį: jei rūpinamės savo namais ir žmonėmis aplink mus, gerumas visada grįžta atgal.
„Nykštukas nisse kaip arklininkas (arklių prižiūrėtojas).
— Iliustracija pagal Hansą Gude.
Asbjørnsen (1896) Norvegų liaudies ir stebuklų pasakos.“
