Valio, mano 6,5 metų dukra šiemet eis į pirmą klasę! Kadangi trečius metus mūsų jauna šeima gyvena Švedijoje, kaip tik vakar bendradarbių klausinėjau apie mokslo metų pradžios tradicijas ir kokių prekių reikėtų vaikui, pradedančiam eiti į mokyklą. Dar perskaičiau straipsnį apie rugsėjo 1-osios tradicijų išvargintą antrokę ir nusprendžiau parašyti nedidelį palyginimą.
Prieš pradėdama turiu pažymėti kelis dalykus. Lyginu ne tam, kad parodyčiau, jog kažkuris variantas yra geresnis. Visur yra privalumų ir trūkumų. Tiesiog objektyviai papasakosiu apie skirtumus, nes juos sužinoti yra įdomu. Mes gyvename Švedijos šiaurėje, tad netvirtinu, jog visose šalies mokyklose sistema ta pati. Dar turiu parašyti, kad nedirbu fabrike ar statybose, nes kažkodėl tai visiems labiausiai rūpi kalbant apie išvykusius lietuvius. Jie Lietuvoje gyvenančiųjų akyse, deja, labai baisiai skirstomi: jei dirba prastą darbą – debilai, o jei gerą – pasikėlę, tad visi blogi. Bet šiandien ne apie tai. Iš informacijos, kurią pirmokų tėvams atsiuntė mokykla, 8 val. 15 min. visi susirinks mokyklos aikštėje ir kartu su tėvais eis į klases.
Ten vyks pirmoji pamoka, per kurią vaikai pasidalins gražiausiu vasaros atsiminimu ir parodys, kaip sekėsi atlikti mažą su skaitymu susijusią užduotėlę, kurią gavo baigdami paruošiamąją klasę. Apie 11 valandą visi kartu papietaus. Ir viskas. Tad pirmas mano klausimas kolegoms buvo: ar reikia gėlių mokytojai? Ar kas nors specialaus vyksta, koks tėvų vaidmuo. REKLAMA Pasirodo, gėlės mokytojams teikiamos tik mokslo metams pasibaigus. Natūralu – išreiškiant padėką už tai, kas jau nuveikta per metus. Visiems susirinkus klasėse, tėvai prisėda su vaikais ir trumpam pasilieka pasiklausyti mokytojos sveikinimo žodžio, o vėliau išeina savais keliais ir pasiima vaikus po pietų arba po darbo. Antras mano klausimas buvo apie kanceliarines prekes.
Prieš akis išniro visos mano praėjusios rugsėjo pirmosios, kai apsipirkimas buvo neatsiejama pasiruošimo mokyklai dalis. O dabar man pasakė: „Na, kuprinę reikėtų nupirkti.“ Net pasirodė, kad nesuprato, ko aš klausiu. O kaipgi tam tikri sąsiuviniai, pratybos, knygos, normalus rašalinis rašiklis, aplankalai, įmautės, pieštukai, spalvotas popierius ir taip toliau? Mintyse dar prisiminiau, kad mano vaikystėje mokykloje nuolat rinkdavo pinigus tualetiniam popieriui, kurio vis tiek niekada nebūdavo, bet tuos atsiminimus pasilikau sau.
Taigi, pasirodo, nė vieno iš šių dalykų pirkti nereikia. Negana to, maitinimas taip pat visiems mokiniams nemokamas. Tai apibendrinusi supratau, už ką moku didelius mokesčius. Dėl jų čia bent jau tikrai egzistuoja nemokamas mokslas, kuris Lietuvoje gyvas tik apdulkėjusioje Konstitucijoje, o praktiškai finansiškai labai sunku išleisti vaiką mokytis.
Viskas, ką pirkome pirmokei Švedijoje, – kuprinė ir pieštukinė. Neperšlampamus ir neperpučiamus drabužius, guminius batus, sporto aprangą jau seniai turėjo (beje, apranga čia nėra brangesnė nei Lietuvoje, o dažnai ir kokybiškesnė). Dar keli skirtumai, kuriuos paminėsiu pabaigoje, – sportas ir muzikinis išsilavinimas. Rudenį ir pavasarį vaikai sportuoja salėje, bet žiemą čiuožinėja pačiūžomis ir slidinėja. Tam šalia kiekvienos mokyklos išliejamas ledas ir padaromos nedidelės trasos. Vyresnėse klasėse prisideda plaukimas ir niekas negali gauti kūno kultūros įskaitos (o automatiškai ir baigti mokyklos), jei iki pat 12 klasės neišmoksta plaukti.
Puiki skendimo prevencija. Dar visi, pradėję mokytis mokykloje, gali registruotis į valstybinę muzikos mokyklą, kuri yra nemokama (tik eilėje gali tekti palaukti), ir mokytis groti pasirinktais instrumentais ar groti grupėje, dainuoti. Rezultatas akivaizdus – daugybė pasaulyje žinomų artistų yra švedai. Be abejo, skaitytojai puls aukštinti mokslo kokybę Lietuvoje ir kad tie keli sąsiuviniai, pratybos, rašikliai ir gėlės nieko nekainuoja, palyginti su tuo, kokia mokslo vertė. Ar jūs tikrai tuo tikite, ar tik bandote guostis? P
asidomėkite skirtumu tarp faktų kalimo ir analitinio mąstymo, kūrybingumo, kurie Lietuvos mokyklose randami tik per dailę ir darbelius, o yra tokie reikalingi ateityje. Be to, jau seniai ne paslaptis, kad ne visi vaikai vienodais metodais sugeba išmokti. Beje, mielieji, aš nesu naivi ir ne viskas Švedijoje džiugina. Pavyzdžiui, sveikatos apsauga liūdina – sykį vos nenumiriau plaučių uždegimą gydydama paracetamoliu. Tačiau apie tai gal kitą kartą. Linkiu gerų mokslo metų visiems – ir mažiems, ir dideliems. Nenustokime mokytis, net jei baigėme mokyklas ir universitetus!
