Turbūt nerasi žmogaus, kuris nesusidūrė su nepagarba, nedėmesingumu, atsainumu, nejautrumu ar net įžeidimais valdiškose įstaigose, ligoninėse, kavinėse, parduotuvėse, įvairiose paslaugas teikiančiose įmonėse. Gyvenimą svečiose šalyse pasirinkę šiauliečiai lygina gimtuosius Šiaulius su kitais Europos miestais ir tikina, kad net ne dėl mažų atlyginimų, o būtent dėl nepagarbos, nekokybiškų paslaugų ir prekių, abejingumo jų bėdoms ir emigruojama. Kur besikreipsi – trukdai. Nepagarbos klientui problema – maža alga ar atitinkamas žmogaus mentalitetas?
Aš – viršininkas, tu – kvailys
„Kur lipi, negalima, greičiau tiktai“, – bara autobuso vairuotojas susinervinusią žilagalvę, kūną prilaikančią dviem ramentais ir bandančią iš sausakimšo autobuso išlipti pro priekines duris.
„Ko vakar nesakėte, kad nepatinka, ko skundžiatės“, – piktinasi vėl bute apsilankę du darbininkai, kurie montuodami plastikinį langą neva nematė, kad palangę tvirtina kreivai.
„Nutilkite, aš dabar kalbu. Nepatinka – eikite lauk“, – nutraukęs pamokslą bažnyčioje šūkteli kunigas vyrui, į kurį pažvelgus aiškiai matyti, kad pastarasis turi proto negalę.
„Kur čia sėdatės, negalite palaukti, kol nuvalysiu stalą“, – piktinasi vienos Šiaulių kavinės barmenė, mojuodama pašluoste.
Atvejų, kada šiaulietis, viešajame sektoriuje, pasijunta kenkėju ir absoliučiu trukdytoju – apstu. Reklaminiai pranešimai mirga šypsenomis ir šūksniais, kaip yra gerbiamas klientas, o realybėje telieka dūsauti dėl prarasto laiko, pinigų, sugadintos nuotaikos.
Švedijoje statybų verslą plėtojantis vienos įmonės savininkas Arūnas sako, kad lietuvaičių ir švedų paslaugų sektorius skiriasi lyg diena nuo nakties. Bet kuriame Šiaulių prekybos centre besidarbuojanti salės darbuotoja, kuri vežimėliu išvežioja prekes, net nemąsto, kad žmonės yra aplink. Lankytojai turi skirstysis į šalis, antraip bus nublokšti.
„Manyčiau, tai yra ir administracijos sprendimas, kad pardavėjai reikia daug darbų padaryti ir labai greitai. Vietoj dviejų darbuotojų dirba vienas, taupoma, todėl išnaudojamas darbuotojas atitinkamai ir elgiasi. Jis jaučiasi parduotuvėje pagrindinis, o ne pirkėjas“, – sako pašnekovas.
Arūnas sako žinantis, kad Lietuvoje pardavėjos, jei laiku neparuoš lentynų, užsitarnaus „minusus“. Mėnesio gale vertinama, ar pardavėja yra verta premijos. „Todėl jos ir lekia, į klientą joms – nusispjauti. Numuš klientą, lėkdama su palete, ar nenumuš – nesvarbu, nes svarbiausia negauti minuso“, – sako jis.
Švedijos paslaugų sektoriuje yra kitaip. Arūnas, nemokėdamas švedų kalbos, ilgai apžiūrinėja prekių pakuotes, pritūpęs tarp lentynų, bando suvokti, kokia produktų sudėtis, o lygiai toks pat samdytas salės darbuotojas su vežimėliu šypsosi ir laukia, kol jis pasitrauksi.
„Jis nekosėja, nebrūžina padėklu, nes žino, kad pirkėjas yra svarbiausias parduotuvėje. Lietuva ir Švedija būtent tuo ir skiriasi. Visose srityse. Ten svarbiausias yra klientas. Pradedant nuo atėjimo į Savivaldybę, polikliniką, baigiant parduotuve“, – sako jis.
Mes nemokame auklėti vaikų
Švedijoje, jei eina keliu žmogus su šuniuku, ir nors leidžiamas greitis – 30 km per val., vairuotojas visuomet pristabdys. Nes šuniukas gali pasibaidyti, nutrūkti nuo pavadėlio. Vairuotojas net sustos, kad žmogus su šuniuku galėtų saugiai pereiti gatvę.
Lietuvoje vairuotojas net per balą važiuodamas spustelės greičio pedalą. Ir paskui juoksis, kad aptaškė šunį ir jo šeimininką nuo galvos iki kojų.
„Aš nedaug pasaulio tematęs, tačiau pažangiose šalyse, nesvarbu, kokios profesijos atstovas esi, tu – vertas pagarbos. Visi yra lygūs. Jei į įmonės vadovą Švedijoje kreipiesi kaip į šefą – jis net įsižeis“, – sako Arūnas.
Švediją daug metų valdo socialdemokratai ir ten nemanipuliuojama turtais, jie nedemonstruojami. „Jūs galite absoliučiai suklysti, vertindamas žmogų nudremžtu švarkeliu ir nukleiptas batais, palaikydamas jį vargšu. Švedai labiau kreipia dėmesį į aprangos patogumą, o ne į puikavimąsi. Švedijoje šiukšlių surinkimo punktuose eilės stovi, kai žmonės atgabena rūšiuoti šiukšles. Visi atliekas rūšiuoja lyg už pinigus – nuoširdžiai ir tiksliai. Joks policininkas nestovi, tačiau jie skiria tam laisvalaikį, planuoja laiką“, – sako verslininkas.
Arūno šeima Šiauliuose yra įsigijusi kavinę. Surasti barmeną, kuris būtų atidus klientui, rūpestingas ir neįžeidus – labai sunku. „Mes neieškome „fifos“ – gražios merginos, į kurią klientai ateitų seilę pavarvinti. Mums nesvarbi išvaizda – žmogus turi būti malonus, šiltas, paprastas. Algą siūlome gana gerą, bet žmogaus nerandame“, – sako jis.
Kartą bekeliaujant vienoje Viduržemio jūros salos bare, Arūną aptarnavo žilas barmenas. „Taip pagarbiai ir mandagiai elgėsi, kad net ilgokai galvojome, kiek jam arbatpinigių palikti. Tai buvo išties patyręs vilkas. Jei neteksiu darbo, tikrai atsistosiu prie baro ir būsiu į jį panašus“, – šypsosi pašnekovas.
Arūnas neseniai važiavo taksi. Vairuotojas per Šiaulius vėlai vakare jį vežė 80 km per val. greičiu. „Vairuotojas buvo piktas, nervingas. Aš patyriau stresą. Paskambinau policijai, o pareigūnai atsakė, kad turi rimto darbo ir dėl menkniekio taksi vairuotojo neieškos. Mes visur patiriame stresą. Mūsų vaikai gyvena strese, jiems sukamos ausys, siekiant nubausti. Vaikai pamato, kad jėga yra privalumas ir stengiasi užaugti tokiais, kad irgi kažkam ausį galėtų nusukti“, – sako Arūnas.
Pašnekovo teigimu, mes piktinamės vaikų auklėjimu Norvegijoje, nesistengiame jų suprasti, bet šaknys yra tame, kad vaikų auklėti mes nemokame. „Net neturime mamų, kurios gimdo, žinodamos, kaip auklėti vaikus. Mamos pasikliauja meile, bet, kaip auklėti vaikus, jos nežino“, – kalba verslininkas.
Tėvai už neįgalių vaikų priežiūrą gauna asistentų algas
Valstybė verta tiek, kiek ji geba rūpintis neįgaliaisiais. Šiaulių neįgalieji šalies ir miesto valdžiai bei gyventojams turi galybe priekaištų. Būstai nepritaikyti, išmokos mažos, nėra normalių įvažiavimų į įstaigas, parduotuves, kavines, tualetus.
Švedijoje šeimos, auginančios neįgalius vaikus, sulaukia nemokamos pagalbos. Kristianstade gyvenanti, už švedo ištekėjusi lietuvė Laima Andersson sako, kad pirmiausia neįgaliam vaikui medikai nustato diagnozę ir vertinama, kaip liga paveikia vaiko kasdienį gyvenimą. Tada sprendžiama, kokios pagalbos reikia šeimai, kad visi galėtų gyventi pilnavertį gyvenimą. Tėvai neįgaliuoju besirūpinančiai organizacijai pateikia pageidavimus, kokios paramos norėtų, ir tuomet Savivaldybė ir apskrities sveikatos institucijos tampa atsakingos už pagalbos suteikimą.
Anot L. Andersson, pagalbą net galima gauti bandomajam laikotarpiui. Jei paaiškėja, kad pagalbos per mažai, paslaugų paketas papildomas.
Pagalba šeimai – tai nuolat besilankantis ir problemas sprendžiantis socialinis darbuotojas, pakaitos servisas (darbuotojas, kuris išleidžia tėvus į renginius), vaiko apgyvendinimas trumpalaikio gyvenimo namuose, jei tėvai nori išvykti atostogauti, asistentas vaikui, išlaidų, patirtų papildomoms priemonėms įsigyti ir kelionėms su vaiku, kompensavimas.
L. Andersson sako, kad Švedijoje vaikai, kurie turi funkcinio judėjimo sutrikimų arba yra autistai, gali gauti tokią pagalbą, kad galėtų gyventi kaip sveiki vaikai. Tai yra papildoma medicininė-psichologinė pagalba. Jei tėvai nenori, kad namus lankytų asmeninis asistentas, jie patys gali juo būti. Ši veikla registruojama kaip darbas, ir tėvai už jį gauna atlyginimą. Alga skiriama už darbą visą parą.
Vaikui dar skiriamas jį lydintis asmuo, kuris gali nuvežti neįgalųjį aplankyti draugus, kai tėvai dirba, nuvežti vaiką į lankomą būrelį. Į mokyklą vaikas integruojamas, priklausomai nuo ligos. Jis gali būti vežiojamas į paprastą mokyklą arba į specialiąją (kurčiųjų, aklųjų).
Pasak L. Andersson, neįgalius vaikus auginantys tėvai Švedijoje gali dirbti visą darbo dieną. Jie gauna visą reikalingą pagalbą, o jei nusprendžia nedirbti ir patys rūpintis vaiku, dirba vaiko asistentais ir už tai gauna algą.
Šeimų ryšiai nutrūksta dėl per gero gyvenimo?
Daugiau nei dešimt metų mokytoja vienoje Kristianstado mokykloje dirbanti, iš Pakruojo kilusi Laima sako, kad nors Švedijoje gyvenimas ir labai patogus, ji pasiilgsta emocijų kupino lietuviško gyvenimo, ilgisi net nepritekliaus.
Anot Laimos, nors Švedija yra ir labai pažangi, daugelis dalykų mus, lietuvius, gali priblokšti. Dalį paslaugų net galima laikyti iškrypėliškomis, pavyzdžiui, tai, kad mokyklose visi vaikai yra maitinami nemokamai, o vaikas dar gali pareikalauti, kad jam pietūs būtų gaminami tik iš tų produktų, kurie užauginti ūkiuose, esančiuose ne toliau 40 km nuo gimtojo miesto.
Pakruojietė mano, kad tikrai ne visas tradicijas, esančias svetur, verta garbinti. Švedijoje didžioji dalis mirusiųjų yra kremuojami, o pusės urnų iš krematoriumų artimieji net nebepasiima. Daugelis laidotuvių vyksta be jokių ceremonijų. Neretai su mirusiuoju atsisveikinama jau bažnyčioje, o į karsto ar urnos laidotuves giminės ir draugai nebeina. Atitinkamos įmonės ir valstybė pasirūpina kapo iškasimu, palaikų palaidojimu ir kapo priežiūra.
Laima mano, kad dėl itin gero gyvenimo nutrūksta švedų šeimų emociniai ryšiai. Valstybė rūpinasi kiekvienu, tad į šeimos nuomonę galima nusispjauti. Juk valstybė padės, jei pateksi į bėdą. Nutrūkus šeimos narių ir giminių ryšiams, santuokos tampa nebesvarbios, nebegimdomi vaikai, tad šalis sensta.
„Blogai, kai žmogus yra engiamas, tačiau blogai, kai dėl pertekliaus nebežino, ko nori. Kaip būtų gerai, jei Lietuvoje būtų atrastas aukso viduriukas“, – sako Laima.
Pagal: etaplius.lt
