Išprievartavimų, apie kuriuos buvo pranešta, ir kitų seksualinių nusikaltimų skaičius Švedijoje kyla nuo 2005-ųjų ir išgyveno du pakilimus: nuo 2005-ųjų iki 2008-ųjų ir po 2015-ųjų.
Dėl šių faktų kiek nesutariama, ypač bandant apibrėžti jų priežastis.
Vieni sako, kad taip yra dėl to, kaip Švedijoje pranešama apie seksualinius nusikaltimus: čia kiekvienas įvykis užfiksuojamas kaip nusikaltimas, keli tokio paties tipo pažeidimai užfiksuojami atskirai.
Kitaip tariant, jei kažkas praneša apie tai, kad tas pats užpuolikas išprievartavo penkis kartus, Švedijoje tai bus užfiksuota ne kaip vienas, o kaip penki galimi nusikaltimai.
Kiti išprievartavimų pagausėjimo po 2015-ųjų statistika remiasi siekdami įrodyti, kad tokį išaugimą nulėmė pabėgėlių antplūdis į Švediją. Šį argumentą galima sutikti interneto žiniasklaidoje, Švedija netgi vadinama „pasaulio išprievartavimų sostine”, o kaip kaltininkai, tiesiogiai ar netiesiogiai, nurodomi naujieji atvykėliai iš daugiausia musulmoniškų kultūrų.
Bandydama nustatyti, kas iš tiesų slypi už išprievartavimų ir kitų seksualinių nusikaltimų statistikos, Švedijos vyriausybė praėjusiais metais nurodė šalies Nacionalinei nusikaltimų prevencijos tarybai (Brå) išsiaiškinti, kodėl pranešimų apie išprievartavimus skaičius išaugo. Brå turėjo išsiaiškinti, ar šis išaugimas susijęs su konkrečiais nusikaltimų tipais, situacijomis ir konkrečiomis užpuolikų grupėmis.
Visgi neseniai paskelbti tyrimo rezultatai vargiai numalšins diskusijas.
Brå išanalizavo oficialių pranešimų policijai statistiką ir pačių atliktos Nacionalionės saugumo apklausos (NTU) rezultatus nuo 2005-ųjų iki 2017-ųjų, susitelkdama į tiek į išprievartavimus, tiek į seksualinį išnaudojimą – pakankamai plačią kategoriją, galinčią apimti viską: pavyzdžiui, nederamus prisilietimus ir akivaizdžių seksualinių signalų siuntimą.
Abiejų tipų nusikaltimų per minėtąjį laikotarpį smarkiai padaugėjo: seksualinio išnaudojimo atvejų, apimančių 15 metų ir vyresnes aukas, padaugėjo daugiau nei dvigubai – nuo 3400 iki 7400, o išprievartavimų padaugėjo beveik dvigubai – nuo 3000 iki 5300. Ankstesnė Brå ataskaita parodė, kad vien 2017 -aisiais išprievartavimų padaugėjo iš viso 10 procentų.
Nors, vertinant pagal bendrą nusikaltimų pranešimų skaičių, pranešimų apie smurtinius išprievartavimus procentas daugiau ar mažiau nesikeitė, žmonių, pranešusių, kad patyrė kitokią seksualinę prievartą, skaičius padidėjo daugiau nei dvigubai – nuo mažiau nei vieno procento iki beveik 2,5 procentų.
Brå daro išvadą, jog pirminį šio skaičiaus išaugimą po 2005-ųjų „galima paaiškinti daugiausia teisinio išprievartavimo apibrėžimo išplėtimu”, atliktu tais pačiais metais.
Antrasis didelis išprievartavimų ir kitų seksualinių nusikaltimų išaugimas pastebimas po 2015-ųjų – tai kursto teiginius apie sąsajas su prieglobsčio prašytojų skaičiaus išaugimu Švedijoje. Tačiau Brå daro išvadą, kad esmė slypi ne tame.
Brå tą atvirai pripažįsta, mat Nacionalionės saugumo apklausos rezultatai neapima jokios informacijos apie etniškumą – tai tik „preliminarūs tyrimai, neduodantys paprastų atsakymų”.
Apytiksliai 163 tūkstančiai žmonių, atvykusių į Švediją 2015-aisiais, atitinka 1,6 procento šalies populiacijos. Brå rašo, kad „būtų nepagrįsta galvoti, jog seksualinių nusikaltimų rizika išaugo dėl 2015-aisiais atvykusių prieglobsčio ieškotojų, kadangi daugelis jų buvo vyrai ar vieni atvykę jaunuoliai”.
Brå teigia, kad, netgi jei galima daryti prielaidą, jog šie prieglosčio ieškoję vyrai yra penkis kartus labiau linkę įvykdyti nusikaltimą nei tie, kurie jau gyveno šalyje, jų atvykimas gali paaiškinti tik aštuonis seksualinių nusikaltimų išaugimo procentus.
Jeigu kaltintume juos visus dėl išprievartavimo skaičiaus išaugimo nuo 2015-ųjų iki 2016-ųjų, tektų daryti išvadą, kad prieglobsčio ieškotojai yra 83 kartus labiau linkę nusikalsti nei kiti. „Tokia didžiulė rizika neatrodo tikėtina”, – daroma išvada tyrime.
Tyrimas taip pat nustatė, kad išprievartavimų, apie kuriuos buvo pranešta, skaičiaus išaugimas nuo 2011 iki 2017 metų buvo susijęs su incidentais, kurių metu nenaudotas smurtas, šiuos nusikaltimus įvykdė žmonės, kuriuos auka pažinojo. Per šį laikotarpį nepadaugėjo nepažįstamųjų įvykdytų užpuolimų.
Nors šis faktas labai mažai ką atskleidžia apie užpuolikų tapatybę ir etninę kilmę, jis prieštarauja kraštutinės dešinės žiniasklaidoje populiariai teorijai, kad imigrantai pašėlusiai puldinėja Švedijos moteris.
Tyrimas taip pat negalėjo surasti ryšio tarp tų Švedijos savivaldybių, kurios priėmė daugiausia prieglobsčio prašytojų, ir tų, kuriose yra didžiausias seksualinių nusikaltimų, apie kuriuos buvo pranešta, skaičius.
Jerzy’iui Sarneckiui, Stokholmo universiteto kriminologijos profesoriui, tikrinusiam Brå tyrimą, atrodo, kad jo pakankama tam, jog būtų galima atmesti mintį, kad išprievartavimų atvejų išaugimas yra tiesiogiai susijęs su pabėgėlių antplūdžiu.
„Mes nesusiduriame su mūsų moteris prievartaujančių musulmonų okupacija. Tyrimas rodo, kad imigrantų antplūdis nepaveikia seksualinių nusikaltimų skaičiaus”, – tvirtina profesorius.
J. Sarneckis daro išvadą, kad pasikeitęs požiūris į tai, kas yra seksualinis nusikaltimas, yra pagrindinė padaugėjusių pranešimų apie šiuos nusikaltimus priežastis.
„Akivaizdu, jog tam tikro pobūdžio seksualiniams nusikaltimams, apie kuriuos anksčiau galbūt nebūtų pranešta, tolerancija sumažėjo”, – aiškina J. Sarneckis.
Turint omenyje diskusijas, kylančias dėl išprievartavimų statistikos Švedijoje, ko gero, nestebina, kad Brå perspėja nedaryti plačios apimties išvadų.
Parengta pagal thelocal.se.
