Garbės vyskupas Toras Bergeris Jørgensenas kreipėsi į Norvegijos vyriausybę, ragindamas leisti visiems, nelegaliai gyvenantiems šalyje penkis ar daugiau metų, ypač pabėgėliams, leisti dirbti. Tačiau Imigracijos ministrė Sylvi Listhaug greitai atmetė vyskupo pasiūlymą, teigdama, kad jis yra „absoliučiai nerealus”.
T. B. Jørgensenas, dabar vadovaujantis organizacijos „Mennesker i Limbo” valdybai, Norvegijos žinių tarnybai NRK teigė, kad jau pats laikas išduoti darbo leidimus ir mokesčių mokėjimo korteles ilgalaikiams nelegaliems gyventojams. Vyskupas ypatingai susirūpinęs dėl tų žmonių, kurių prašymas gyventi šalyje buvo atmestas, tačiau jie pasiliko gyventi Norvegijoje, kadangi bijo grįžti į savo gimtąjį kraštą.
Kai kuriais atvejams leidimo Norvegijoje gyventi negavusiems pabėgėliams jų pačių šalių ambasados nėra išdavusios leidimų tiems žmonėms keliauti, kaip kad daugumai gyventojų iš Eritrėjos. Savaitės pradžioje laikraštis „Aftenposten” pranešė, kad beveik visų pabėgėlių vyrų iš Afganistano prašymai gauti leidimą gyventi Norvegijoje šiemet buvo atmesti, nes, Norvegijos vyriausybės teigimu, kai kurie Afganistano regionai yra saugūs, todėl žmonėms nereikia ieškoti prieglobsčio kitose valstybėse.
„Politikai teigia, kad kiekvienas žmogus gali būti grąžintas”, kalbėjo T. B. Jørgensenas žinių tarnybai NRK. „Tačiau ne tokia yra šių žmonių realybė. Tie, kurie Norvegijoje išbuvo ilgiausiai ir kurie dėl kažkokių priežasčių negali grįžti į savo šalį, turi turėti galimybę dirbti ir mokėti mokesčius mūsų valstybėje”.
Emigracijos tarnybos UDI (Utlendingsdirektoratet) duomenimis, Norvegijoje nelegaliai gyvena apie 56 tūkstančius žmonių. Dėl griežtų reikalavimų, taikomų siekiant deportuoti ar savanoriškai gražinti tokius gyventojus į jų gimtines, pabėgėliams tapo neįmanoma dirbti ar mokėti mokesčius svetimoje šalyje.
Marry-Anne Karlsen, dirbanti „Uni Research Rokkan Center”, žinių tarnybai NRK teigė, kad, tyrimų duomenimis, šalys, kuriose klesti nelegalaus darbo rinka pabėgėliams yra patrauklesnės nei tos, kuriose darbo rinka yra griežtai kontroliuojama. Tuo pat metu M. A. Karlsen kalbėjo, kad „yra lengviau gauti darbą, jei žmogus neturi leidimo dirbti. Kadangi tokiu atveju jis tampa pigia darbo jėga, kurią lengva išnaudoti. Tai daro tokius žmones patrauklius juodojoje rinkoje”. Moters teigimu, kol kas nėra atlikta jokių tyrimų, susijusių su tuo, kokį poveikį ilgalaikis nedarbas turi nelegaliems šalies gyventojams.
Imigracijos ministrė Sylvi Listhaug, priklausanti konservatyviai Progreso partijai, ilgą laiką kovojusi už imigracijos politikos griežtinimą, vyskupo pasiūlymą atmetė. Ji ne tik tokį siūlymą pavadino „nerealiu”, tačiau ir teigė, kad leidimas nelegaliai šalyje gyvenantiems žmonėms dirbti „pasiųstų klaidingą žinutę” ir būtų traktuojamas kaip „apdovanojimas”, paskatinsiantis nelegalus tik dar ilgiau pasilikti Norvegijoje.
S. Listhaug skatina priverstinai deportuoti nelegalus iš šalies. Kai kurie iš tokių nelegalų turi vaikų, todėl ministrė buvo susilaukusi nemažai kritikos iš aktyvistų, teigiančių, kad neteisinga laikyti vaikus atsakingais.
Du teisės ekspertai, iš kurių vienas yra Oslo universiteto profesorius, pateikė ieškinį prieš Norvegijos vyriausybę Europos Žmogaus Teisių Teisme. S. Listhaug į ieškinį atsakė teigdama, kad įkalinimo įstaigos, naudojamos sulaikyti žmonėms prieš jų deportavimą, nėra tikras kalėjimas, ir kad vaikų tėvai turi būti laikomi atsakingais už tai, kad pastatė savo vaikus į tokią padėti dėl to, jog pažeidė imigracijos įstatymus.
Parengta pagal newsinenglish.no
