Kaip tikina kelionių organizatoriaus „Vangita“ vadovas Rimantas Viburys, per dieną komanda vienu kateriu gali sugauti iki tonos žuvies. Jis kartu su „Nordfish“ direktoriumi Sauliumi Pelėda bei dviem žvejais, išbandžiusiais Norvegijos vandenis, pasakoja DELFI, kuo ypatinga žvejyba šiame regione ir ką reikia žinoti, norint tai išbandyti. Šiaurės Norvegijos poilsio ir žvejybos bazėse keliautojams siūlomas apgyvendinimas, jūrinių katerių bei žvejybinės įrangos nuoma, gidų, transporto ir kitos paslaugos. Ten kasmet apsilanko 1000-1500 lietuvių. Pasak R. Viburio, moterų ir vaikų tarp jų tik keli procentai. Pastarieji vyksta pasivaikščioti po kalnus, pagrybauti, pauogauti, kol vyrai gaudo žuvį.
Neretai nuvykę į Norvegiją žvejai mėgėjai tampa fanatikais. Taip nutinka todėl, kad įtraukia azartas sugauti vis didesnę žuvį. Kaip pasakojo žvejys Andrius, Baltijos jūroje sugaunamos menkės sveria apie 2 kg, o Norvegijoje tokias meti per bortą – ten menkės sveria bent 20 kg. „Dešimtą traukti jau sunku daros, o būna, trauki be sustojimo. Ne tik azartas, bet ir sportas!“ – juokiasi Andrius.
Kuo ypatinga norvegiška žuvis
Esant geroms oro sąlygoms vienu kateriu per dieną galima sugauti iki tonos žuvies, tikina R. Viburys. Apie tai pasakoja ir žvejybą Norvegijoje išbandęs Kęstutis: „Jau antrą dieną žuvies sugauni tiek, kad nežinai, kur ją dėti. O Lietuvoje žvejoti po Norvegijos išvis nebeįdomu.“ Paklaustas, ką veikti su tiek daug žuvies, atsako: „Laimikiai tampa lauktuvėmis. Didžiąją dalį palikom vietiniams, o 15 kg parsivežėme namo ir išdalijom draugams, giminėms.“
Pasak jo, norvegiška žuvis – nepalyginima su lietuviška. Ne tik dėl to, kad ją pats pagavai ir išdarinėjai. Skiriasi pati žuvies kokybė: „Pjauni kaip lašinius – ji standi. Žuvis iš parduotuvės būna užšaldoma kelis kartus: vežant, transportuojant, todėl tampa vandeninga, korėta, o kai parsiveži iš Norvegijos, žuvis būna šaldyta tik vieną kartą, todėl išlieka standi. Visi paragavę sakė, kad skonis ypatingas.“
„Nordfish“ direktorius S. Pelėda aiškina, kad jūroje galima sugauti apie 15 rūšių žuvų: populiariausios yra menkės, saidos, skumbrės, otai, jūros vilkai ir kitos. Ešerius, kurie plaukioja labai giliai, maždaug šimto metrų gylyje, gaudo elektrinėmis meškerėmis. Visų rūšių žuvys didelės, mėsingos. Prieš metus vienas žvejys sugavo net 300 kg sveriantį otą – tokie laimikiai įžiebia azartą. Iš Norvegijos legalu išsivežti 15 kg žuvies ir didžiausią žuvį – trofėjų. O lašišos gali vežti, kiek tik nori. Tiesa, jų žvejybai reikalinga speciali licencija, todėl jos antrą kartą neapmokestinamos. Be to, lašišų Norvegijoj ne per daugiausia, o jas pagauti nėra lengva. Laimikius lietuviai paprastai iškart išdarinėja (liekanas išpila atgal į jūrą), sušaldo, o namo parsiveža 15 kg filė polisterolio dėžėse. Kęstutis sako, kad į Norvegiją vyko tiesiog atostogauti ir nesiekė parsitempti kuo daugiau žuvies, tačiau lauktuvių visiems užteko apsčiai.
Žuvies jau antrą dieną – iki kaklo, įtraukia kai kas daugiau
Iki išvykos į Norvegiją Kęstutis nebuvo žvejybos fanatikas: „Planavau išplaukti į jūrą vieną-du kartus, o kitomis dienomis eiti į kalnus, ilsėtis, bet išėjo taip, kad žvejojau visas dienas.“ Tačiau ne dėl to, kad norėtų dar žuvies. Kaip jau minėjo, antrą dieną jos sugauna daugiau negu reikia. „Aš labai myliu kalnus. Bet jūra mane tiesiog užbūrė. Išplauki vieną kartą – nori dar ir dar. Norvegijoje sutikau lietuvį, kuris yra nuolatinis žvejas Norvegijoje, paklausiau, kas jį priverčia vis grįžti. Ir jis atsakė, kad labiausiai prisiriša prie jūros, fjordų. Tolumos akims.
Vietos žvilgsniui“, – pasakoja Kęstutis. Keliautojus Norvegijoje žavi kalnų vandens ežerai ir juose knibždantys upėtakiai, sniegu pasidengę kalnai, slėniai bei šiaurės pašvaistės, kurios nuo vėlyvo rudens iki ankstyvo pavasario kviečia gėrėtis spalvotu liepsnojančiu dangumi. Gamta šiame krašte unikali ir dėl to, kad Baltųjų naktų laikotarpiu ten nėra nakties – visą laiką šviesu kaip dieną. Eidami miegoti žmonės turi užsitraukti užuolaidas. Kai kuriems dėl to sunkiau užmigti, o kiti džiaugiasi – bet kuriuo paros metu galima išplaukti žvejoti. Kęstutis sako, kad prie tos šviesos per savaitę priprato ir grįžęs į Lietuvą to pasiilgo.
Lietuviui įspūdį paliko pagarba gamtai
Gamtos vaizdai Norvegijos šiaurėje – nepamirštami: jūra, fjordai, kalnai, uolos, akmenys, taigos, pelkės. Be to, labiau už įspūdingus laimikius lietuvį maloniai nustebino norvegų pagarba aplinkai. Kęstutis pasakoja, kad milžiniškose teritorijose nematė nei vienos šiukšlės. Keisčiausia jam pasirodė, kad nesimatė ir šiukšliadėžių: „Būdamas Norvegijoje supratau, kad pagal tos šalies filosofiją šiukšlė yra tavo asmeninė problema. Jei atvykai į gamtą ir susidarė krūva atliekų nuo maisto, po žuvų valymo ar panašiai, turi pats viską susirinkti ir išsinešti namo“. Ne tik elgesys su šiukšlėmis, bet ir kitokios nerašytos elgesio gamtoje taisyklės rodo ypatingą norvegų pagarbą gamtai.
Kęstutis patyrė, kad susikurti lietuvio mėgstamo laužo, be kurio sunkiai įsivaizduojama išvyka į gamtą, ypač šaltuoju metų laiku, Norvegijoje neteks. Kai atostogų metu kartą ir pamatė laužavietę su malkomis, išsiaiškino, kad, vietinių pasakojimu, tai paliko lietuviai – norvegai taip nesielgia. Norvegijoje vyrauja požiūris, kad gamtoje gali tik mėgautis. Vienos turtingiausių valstybių pasaulyje piliečiai, norėdami sodybos ar vasarnamio, pasistato mažytį vieno aukšto namuką. Kęstutis pasakoja: „Mes, lietuviai, mėgstame iki pat sodybų atvažiuoti automobiliais, o savo vasarnamius, pageidautina, kuo didesnius ir prabangesnius, apsodinti, apsitverti… O norvegai namukus stato kuo atokesnėse, pelkėtose vietose ir iki jų nuo automobilio kelis kilometrus eina per pelkes, taigas, kad, gink Dieve, nesuniokotų ir nepakeistų tyro gamtos vaizdo, kad gamta būtų kuo mažiau paliesta.
Jie su gamtos ištekliais elgiasi labai pagarbiai ir atsargiai.“ Kęstutis pateikė dar vieną pavyzdį, kaip šiame krašte elgiamasi gamtoje: „Avys ten laksto palaidos. Važiuoji automobiliu, o tau kelią pastoja didžiulė banda avių, kurios niekur neskuba ir nieko nebijo. Vairuotojo pareiga jas praleisti arba gražiai išprašyti nuo kelio. Norvegijoje geriau nutrenkti žmogų nei avį, nes baudos milžiniškos“, – juokauja Kęstutis.
Banginis galėtų ir laivą apversti
Andrius pasakoja, kad atostogų Norvegijoje metu beveik kasdien teko matyti delfinų, tolumoje – banginių, o kartą stipriau laivo stiebą apsikabinti privertė prie pat katerio priplaukusi orka. Kęstutis pritaria, kad banginį žvejojant pamatyti realu, bet didesnė tikimybė patikėti gidais ar kitais žvejais ir, pamačius kyšančias uolas, pagalvoti, kad ten banginiai. S. Pelėda aiškina, kad, norint išvysti banginį, reikia plaukti į tam tikras vietas, jų tikslingai ieškoti.
O štai orką ar delfiną visai iš arti sutikti – kasdienybė, ypač pavasarį arba rudenį. Paklaustas, ar susidurti su banginiu ar orka jūroje pavojinga, S. Pelėda sako, kad ne: „Vieną dieną šiemet plaukdami pro uosto vartus susidūrėme su 3 orkomis, kurios plaukė skersai vartų, tiesiai į mus, bet pamačiusios tiesiog apiplaukė katerį. Nėra užfiksuota atvejų, kad orka laukinėje gamtoje užpultų žmogų. O netikėtai užkluptas banginis gali taip uodega pliaukštelėti, kad ir laivą apverstų, tačiau, kaip jau minėta, banginio kasdien nesutiksi, o pamačius jį reikia nepamiršti taisyklės – negalima plaukti prie banginio iš galo arba šono.
Banginis turi matyti laivą, kad nenustebtų ir ramiai panertų, kai laivas priartėja. Tyčia žmonių tikrai nepuls.“ Norintiems išvysti banginius, priduria R. Viburys, organizuojami banginių safari – specialios išvykos pasigėrėti šiais įspūdingais iki 200 tonų sveriančiais jūros žinduoliais.
Savaitė žvejybos už 1000 eurų
Tiek kalbinti žvejai, tiek kelionių organizatoriai sutinka – savaitė poilsio ir žvejybos bazėje Norvegijoje žmogui dažniausiai kainuoja nuo 500 iki 1000 eurų. Tose bazėse keliautojams siūlomas patogus apgyvendinimas, nuvežimas iki katerio ir atgal, žvejybinių reikmių, katerio nuoma. Žmogus gali atvykti neturėdamas nei meškerės, nei tinkamos aprangos – už atitinkamą kainą jam bus viskas pasiūlyta. Andrius aiškina, kad kelionė dažniausiai nėra ekonomiškai naudinga – žmonės važiuoja dėl poilsio, malonumo. Kai kurie vežasi didelius šaldytuvus, kad parsigabentų kuo daugiau žuvies, pasipelnytų, tačiau tai reti atvejai.
S. Pelėda pasakoja, kad lietuviai į Norvegijos žvejybines bazes keliauja gerą dešimtmetį. Per tą laiką susiformavo įgūdžiai, ko reikia vežtis savaitei: „Žmonės į dėžes susikrauna aliejaus, grietinės, duonos, kitų produktų, o ten turi puikią virtuvę su visa įranga ir įrankiais, produktais dalijasi ir puikiai sukasi.“ Jis aiškina, kad dauguma gyvenviečių siūlo tris paketus: biudžetinį, standartinį ir VIP. Jų kaina priklauso nuo suteikiamų paslaugų. Dažniausiai, teigia S. Pelėda, lietuviai renkasi standartinį arba VIP paketą – biudžetinį itin retai.
Lietuvoje žvejyba paprastesnė
Nors laimikiai ir kuklesni, žvejyba Lietuvoje turi privalumų – yra žymiai paprastesnė. Nusiperki žvejo bilietą visiems vandenims internetu, sms žinute, „Perlo“ terminaluose ar spaudos kioskuose, ir žvejoji visus metus kur tik nori. Norvegijoje visi vidaus vandenys, kurių labai daug, yra privatūs – žvejoti bet kur negali, turi įsigyti leidimą. Jie parduodami vienai dienai ir dažniausiai vienai meškerei. Leidimai nėra brangūs, kainuoja apie 2 eurus, tačiau sunkumų sukelia tai, kad kiekvienam vandens telkiniui skirtas specialus leidimas, todėl turi ieškoti, kur jį gauti iš kokios nors korporacijos, savininko ar miestelio savivaldos, o kiekvienas jų turi savo taisykles. Žvejyba Norvegijos jūrose žymiai paprastesnė, todėl dauguma ir žvejoja jūroje. Ten jokių leidimų nereikia. Yra tik viena taisyklė – reikia atgal į vandenį paleisti per mažas žuvis, pavyzdžiui, menkes, mažesnes nei 40 cm.
Ką reikia žinoti vykstant į Norvegiją
Norvegijos klimatui didelę įtaką daro Golfo srovė, todėl prie jūros oras yra daug švelnesnis ir pakankamai šiltas: vidutinė temperatūra liepą yra 14 ° C, o žiemą apie 0 ° C. Pakrančių vandenys niekada neužšąla ir tik retais atvejais sukelia problemų vidaus laivybai. Vis dėlto, įspėja kelionių organizatoriai, turėtumėte būti pasirengę staigiems orų pokyčiams ir pasiimti su savimi ir šiltus drabužius. Važiuojantys automobiliu turi žinoti, kad kai kurie keliai, tiltai ir tuneliai apmokestinti. Įkainiai svyruoja nuo 10 iki 75 Norvegijos kronų (NOK), kai kuriose vietose gali būti ir brangiau.
Su savimi turėkite monetų, nes kai kur pravažiavimas pro pakeliamus vartus – visiškai automatizuotas. Taip pat reikia mokėti už privačius kelius: įdėti pinigus į vokelius, kurie būna mokamo kelio pradžioje pastatytų pinigų dežutėje, ir įmesti į dėžutę. Vietinių keltų kaina svyruoja tarp 50 ir 250 Norvegijos kronų keleiviams ir automobiliui. Važiuoti Norvegijos keliais, pasakoja keliautojai, didelis malonumas. Kelių ženklinimas įskaitomas, vairuotojai kultūringi. Prieš vykdami į Norvegiją automobiliu, pasitikrinkite automobilio stabdžius, padangas, kadangi oro sąlygos būna sudėtingas, o keliuose pasitaiko staigių posūkių.
Skrupulingai laikykitės kelių eismo taisyklių – dažni policijos patikrinimai ar automatinės kameros, o pažeidimai, ypač dėl greičio viršijimo, gali brangiai kainuoti. Atkreipkite dėmesį į specifinį draudžiamų įsivežti daiktų sąrašą. Negalima gabenti vaistų (išskyrus nedidelius kiekius asmeniniam vartojimui), nuodų, alkoholinių gėrimų, stipresnių nei 60 proc., ginklų ir šaudmenų, fejerverkų, bulvių, žinduolių, paukščių ir egzotinių gyvūnų, augalų ar augalų dalių veisimui, maisto produktų ne iš EEB. Reikalaujama, kad naminiai gyvūnai būtų identifikuoti, vakcinuoti nuo pasiutligės ir turėtų tarptautinį augintinio pasą su įrašu apie vakcinaciją.
DELFI.LT
