KLAUSIMAS: Dažnai girdime, kad Lietuvoje yra rengiamos strategijos ir priemonių planai, kurie turėtų padėti sugrįžtantiems reintegruotis, tačiau nemažai sugrįžusių pabuvę Lietuvoje ir vėl išvyksta. Lietuviškos žiniasklaidos nušviesti sėkmingo įsitvirtinimo atvejai yra pavieniai. Ar Jums žinoma, dėl kokių priežasčių šios priemonės nėra veiksmingos?
Valentinas Mazuronis:
Priežasčių yra keletas. Lietuvos ekonominis išsivystymas ir pragyvenimo lygis vis dar atsilieka nuo daugelio ES valstybių pragyvenimo lygio. Tai akivaizdu. Valstybinio valdymo sistema, didžiulė biurokratija bei žmogaus nevertinimas taip pat kuria neigiamą atmosferą ir verčia žmones emigruoti. Nors ne taip greitai kaip norisi, tačiau situacija po truputį keičiasi. Reikia tai keisti ryžtingiau.
Priežasčių yra keletas. Lietuvos ekonominis išsivystymas ir pragyvenimo lygis vis dar atsilieka nuo daugelio ES valstybių pragyvenimo lygio. Tai akivaizdu. Valstybinio valdymo sistema, didžiulė biurokratija bei žmogaus nevertinimas taip pat kuria neigiamą atmosferą ir verčia žmones emigruoti. Nors ne taip greitai kaip norisi, tačiau situacija po truputį keičiasi. Reikia tai keisti ryžtingiau.
Gitanas Nausėda:
Planai atgulę į Vyriausybės dokumentą dažnai pradeda gyventi savo gyvenimą, kuris su realybe nedaug ką bendro turi. Yra labai konkrečios aiškios problemos, apie kurias kalba į kitas šalis išvažiavę ir namo grįžti lietuviai.
Viena jų vaikų reintegravimas į mokyklas – tam reikia specialistų, tam reikia lėšų ir tuo privalo užsiimti Vyriausybė. Į Lietuvą grįžusiems vaikams turime padėti pritapti tiek socialiai, tiek ir moksluose, reikia galvoti apie programas, ieškoti sprendimų. Dažniausiai juk jie blogiau moka lietuvių kalbą, bet kur kas geriau nei dauguma moksleivių čia moka užsienio kalbas.
Yra rajonų, kaip kad Tauragė, kuri reintegracijos programas įgyvendina geriau, kitos blogiau. Bet centralizuoto Vyriausybės požiūrio pasigendu. Buvau neseniai įėjęs į švietimo, mokslo ir sporto ministerijos puslapį skirtą grįžtantiems iš užsienio lietuviams – jei turėčiau grįžti su vaikais, turbūt, nuleisčiau rankas, naudingos informacijos rasti labai sunku.
Tad susidaro įspūdis, kad kol kas mes sugebame tik kviesti lietuvius grįžti, o padėti, pasirūpinti jais neturime net nežinau ko, laiko, pinigų, noro…
Tapęs prezidentu tai stengsiuosi pakeisti iš esmės.
Vytenis Povilas Andriukaitis:
Siekiant ilgalaikio rezultato, reikia veikti įvairiomis kryptimis.
Pirmiausia, būtina padėti jaunoms šeimoms įsikurti, įsigyti būstą, sudaryti sąlygas auginti vaikus čia, Lietuvoje.
Antra, reikia keisti darbo užmokesčio politiką. Jeigu atlyginimai bus didesni, žmonės norės likti.
Trečia, turime užtikrinti, viešojo sektoriaus efektyvumą ir prieinamumą, o ne naikinti darželius, ligonines, poliklinikas.
Ketvirta, turime padidinti paramą nevaisingoms šeimoms, suteikti joms valstybės pagalbą.
Penkta, turime siekti mažinti ankstyvąsias mirtis. Lietuvoje kasmet miršta per daug žmonių nuo ligų ar būklių, kurių buvo galima išvengti, taikant žinomas efektyvias prevencines, diagnostikos ir gydymo priemones. Taip pat turime palaikyti ryšį su emigracijoje gyvenančiais žmonėmis, informuoti juos apie pokyčius, vykstančius mūsų šalyje, su pažanga, kurios pasiekėme.
Visa tai sudėjus, galima tikėtis, kad žmonės grįš atgal.
Arvydas Juozaitis:
Taip, žinau. Tai sisteminės valstybės valdymo bėdos, asmeninės atsakomybės nebuvimas ir korupcija. Nebėra beveik jokio ryšio tarp viešosios politikos ir siekiamų rezultatų. Keisčiausia, kad didelę dalį Lietuvso piliečių tai tenkina. Jie nori visa tai tęsti šitaip ir toliau, kai apsiribojama tik politiniais tauškalais, tarsi nieko nebūtų įvykę. Nebeturime gyvybės instinkto?
KLAUSIMAS: Į kurią užsienio šalį vyktumėte pirmajam vizitui tapęs Lietuvos prezidentu? Liaudyje yra įprasta palaikyti gerus santykius su kaimynais. Pastarųjų metų Lietuvos užsienio politikoje akis bado santykių su aimyninėmis šalimis prastėjimas. Ar bus įmamasi veiksmų situaciją ištaisyti?
Valentinas Mazuronis: Manau, kad pirmiausia reikėtų aplankyti vieną iš kaimyninių valstybių. Tai galėtų būti Lenkija arba viena iš Baltijos valstybių. Mūsų santykiai su kaimynais iš tiesų neleistinai prasti. Didžia dalimi esame kalti mes patys. Būtina imtis veiksmų situacijai keisti ir aš tai darysiu.
Gitanas Nausėda: Dėl vizitų esu sakęs – vykčiau į Lenkiją. Tai mūsų strateginis partneris, su kuriuo santykiai turi potencialo gerėti iš esmės, yra Lenkija. Su kaimynine šalimi turime daug svarbių sąlyčio taškų sprendžiant strateginius klausimus Europos Sąjungos lygiu, įgyvendiname bendrus energetinius projektus, turime bendrą socialinį kultūrinį turtą – lenkų tautines bendruomenes Lietuvoje ir lietuvių – Lenkijoje. Būtent tokią naują mąstymo paradigmą norėčiau įnešti į mūsų užsienio ir vidaus politiką.
Turime atsiriboti nuo kiemų karų ir suprasti, kad įžeistų ambicijų demonstravimas naudingas tik dviejų valstybių pažeidžiamumu suinteresuotoms priešiškoms jėgoms.
Su kaimyninėmis valstybėmiss, manau, turime laikytis vieningos pozicijos. Nesutarimus kelianti energetika turi tapti pagrindiniu mūsų santykių prioritetu. Turime sutarti, kad energetinė nepriklausomybė yra strateginis tikslas ir jo siekdami išspręsime visus kitus partnerystę stabdančius ginčus su Latvija, Estija bei Lenkija.
Ir, be abejo, kalbėdami apie draugus, turėtume žvelgti plačiau, ne tik į šalis, su kuriomis turime sienas. Kaip minėjau, siūlau praplėsti Šiaurės – Baltijos šalių aštuonetuko bendradarbiavimo (NB8) formatą, įtraukiant Didžiąją Britaniją (NB8+UK), ir iškelti du pagrindinius prioritetus: bendrą gynybos koordinavimą ir energetikos nepriklausomybę.
Vytenis Povilas Andriukaitis: Pirmiausiai vykčiau Į Briuselį susitikti su visais ES šalių narių vadovais. Kalbant apie santykius su kaimynais -savo programoje išdėsčiau siūlymus dėl kaimynystės su Baltijos ir Šiaurės šalimis, Rusija ir Baltarusija. Tikrai laikas sustiprinti bendradarbiavimą su mūsų artimiausiais kaimynais – latviais ir estais. Pirmiausia – sprendžiant regiono energetikos problemas – elektros tinklų sujungimą su kontinentinės Europos tinklais, taip pat toliaudiversifikuojant dujų tiekimus. Turime įdėti daugiau pastangų plėtojant XXI a. Baltijos kelią – „Rail Baltica”.
Rusijos at-žvilgiu, turime išplėsti savo politiką. Bet koks visavertis dialogas su šia kaimyne gali prasidėti tik tada, jei ji pradės rodyti pagarbą tarptautinei teisei ir demokratijos vertybėms. Reaguodama į Maidano įvykius Ukrainoje, Rusija pažeidė tarptautinę teisę, aneksuodama Krymą. Rusija taip pat palaikė karinį konfliktą Donbase ir Luhanske, palaiko karinę įtampą Azovo jūroje. Todėl sankcijos kol kas turi būti taikomos ir toliau. Suprantama, jog sankcijos neša žalą ir ES, ir Lietuvos, ir Rusijos ekonomikoms. Todėl būtina aktyviai skatinti Minsko susitarimų įgyvendinimą šio konflikto deeskalavimui, ieškoti aktyvių diplomatinių priemonių, kaip kuo greičiau ištaisyti tarptautinės teisės pažeidimus.
Taip pat laikas atkurti santykius su Baltarusija. Su šia valstybe mus sieja ir istorija, ir ilgiausia siena. Mums nėra naudinga, kai ši šalis yra tarptautiniu mastu izoliuota, jai taikomos sankcijos. Taip tik dar labiau didinama jos priklausomybė nuo Rusijos, jos režimo represyvumas. Privalome ieškoti sąlyčio taškų bendradarbiaujant įvairiose srityse, ypač ekonomikos, transporto, taip pat plečiant kontaktus tarp žmonių.
Arvydas Juozaitis: Esu sandraugos su broliškąja Latvija šalininkas, taip kad pirmiausia vykčiau į Latviją. Pritariu minčiai, kad labai svarbu palaikyti gerus santykius su kaimynais. Daryčiau visa, kas įmanoma šia kryptimi, suprantama, neatsisakant nacionalinių interesų ir garbingo Lietuvos atstovavimo principų. Provokuojant viešoji retorika man nebūtų priimtina.
Ankstesnius atsakymus galite skaityti čia:
