Naujienos

Kandidatai į prezidentus – apie pasirinkimą tarp ES ir NATO ir kur šalies ateitis – didžiuosiuose miestuose ar regionuose?

Klausimas:  Lietuva yra ES narė ir tuo pačiu deklaruoja save esant patikima JAV sąjungininke. Pastaruoju metu ryškėja ES valstybių ir JAV interesų skirtumai ir iš to kylantys nesutarimai. Jūsų kadencijos metu gali susiklostyti situacija, kai tektų esminiu strateginiu klausimu palaikyti vieną iš pusių ir atsidurti priešpriešoje su kita. Ar turite savo tvirtą nuomonę, kurios pusės palaikymas Lietuvai ateityje užtikrintų daugiau karinio, ekonominio, energetinio ir kt. saugumo?

Arvydas Juozaitis:

Lietuvai svarbu ir NATO, ir ES. Reikia iš visų jėgų priešintis jų priešpastatymui. Matydamas didžiųjų ES valstybių politiką aš esu pirmiausia NATO šalininkas. NATO yra gyvybiškai svarbiausia Lietuvai organizacija. Tačiau kartoju, rinktis tarp NATO ir ES Lietuvai būtų didelė tragedija. Nesiūlau rinktis kurios nors pusės, bet daryti viską, kad jų nereikėtų rinktis. Mūsų diplomatinė misija – ne pusių pasirinkimas, bet prieštaravimų sutaikymas.

Vytenis Povilas Andriukaitis:

Lietuva yra Europos Sąjungos narė. Lietuvos gerovė ir sėkmė priklauso nuo Europos Sąjungos gerovės, kadangi esame vienas blokas. Esu europietis, tikintis šio projektu ir nematau Lietuvos be Europinės šeimos.
Bendradarbiavimo su JAV gynybos srityje išlaikymą matau vienu svarbiausiu mūsų saugumo garantų. Dėl to, siekdama užtikrinti saugumą ir išnaudoti visas atgrasymo priemones, Lietuva kartu su kaimyninėmis valstybėmis privalo intensyviai dirbti su svarbiausia mūsų gynybine partnere – JAV, išlaikant jos pajėgų dislokavimą Lietuvos kaimynystėje ir karinį dalyvavimą Baltijos regione.

 

Valentinas Mazuronis:

Lietuva visada turi palaikyti ir ginti Lietuvos valstybės ir jos piliečių interesus, Mes esame ES nariai. JAV yra Lietuvos strateginis partneris ir pagrindinis mūsų nacionalinio saugumo garantas. Mes turime siekti, kad  nesutarimai tarp ES ir JAV, jeigu tokie atsiranda, būtų sprendžiami dialogo ir kompromiso ieškojimo keliu. Jeigu to pasiekti nepavyksta, Lietuva turi pasirinkti poziciją, kuri naudingiausia Lietuvai.

 

 

Gitanas Nausėda:

Mūsų strateginis kursas privalo išlikti tvirtas ir nuoseklus – dar gilesnė euroatlantinė integracija ir glaudūs santykiai tiek su Europos Sąjunga, tiek su JAV, tiek su kitomis valstybėmis. Lietuvos interesas yra Europos gynybos politikos stiprinimas. Tuo pat metu privalome siekti, kad tai ne tik nedubliuotų NATO, bet ir politiškai nebūtų priešinama su NATO. Ypač daug nepanaudotų rezervų matome ES karinės integracijos srityje. Iš principo nesutinkame su teiginiu „jeigu daugiau Amerikos, mažiau Europos“ arba „jeigu daugiau Europos, mažiau Amerikos“. Mūsų tikslas – „daugiau Europos ir daugiau Amerikos“. Pripažįstant, kad pastaruoju metu kyla įvairaus pobūdžio prieštarų tarp mums gyvybiškai svarbių partnerių, Lietuva privalo visomis išgalėmis padėti jas spręsti ir švelninti, o ne gilinti ir komplikuoti.

Esame maža Vakarų valstybė Šiaurės Europoje ir norime prisidėti prie regioninių ir pasaulinių gerovės bei saugumo problemų sprendimo. 

KLAUSIMAS: Kokią Jūs norėtumėte matyti Lietuvą – susikoncentravusią didžiuosiuose miestuose, siekiančią lyderystės keliose moderniausių technologijų srityse, ar su besikuriančiais smulkiais verslais ir naujomis darbo vietomis regionuose?

Arvydas Juozaitis: Klausimas nekorektiška. Reikia siekti ir lyderystės moderniausių technologijų srityje, ir išsaugoti gyvybingus Lietuvos miestelius bei kaimus. Smulkaus ir vidutinio verslo suklestėjimas būtinas ne vien regionuose, bet ir Lietuvos miestuose.

Vytenis Povilas Andriukaitis: Manau, kad nereikia priešinti vieno su kitu. Ekonomika turi būti suprantama ne vienpusiškai – kaip verslas (gamyba) ir kalbama tik apie sąlygų verslo augimui sudarymą. Ekonomika apima dvi vienodai svarbias sritis – verslą (gamybą) ir viešąjį sektorių.

Regionai atsigaus, jei juose atgys verslas, žinoma, ir viešasis sektorius – mokyklos kultūros įstaigos, sveikatos apsaugos sistema ir kt. Kaip tai padaryti? Regionų nykimą didžiąja dalimi lėmė svarbiausiojo valstybės turto iškreipta privatizacija ar net jo užgobimas. Norint regionuose plėtoti verslą, reikia imtis juose esančių gamtos išteklių ir kito nekilnojamojo turto apskaitos, savininkų ir naudotojų išaiškinimo, jų atsakomybės už valdomo turto veiksmingą naudojimą.

Kokie svarbiausieji gamtos ir kito nekilnojamojo turto ištekliai regionuose? Pirmiausia reikia pasirūpinti gamtos ištekliais: žemės ir jos gelmių išteklių, vandens baseinų, jūros šelfo, miškų, rekreacinių gamtos išteklių, augalijos ir gyvūnijos apsauga ir ekonomišku naudojimu. Nepadidinus šio turto ekonomiško naudojimo, neišplėtojus du ar tris kartus gamybos regionuose, nebus sukurta darbo vietų, vietos gyventojai neturės darbo, negrįš emigrantai, vadinasi, nyks ir viešasis sektorius – mokyklos, kultūros įstaigos, medicinos įstaigos ir kt. Nyks kaimai, gyvenvietės, miesteliai ir net rajonų centrai. Antras aspektas yra kova su korupcija ir šešėline ekonomika. Be rimtų pastangų šiose srityse investicijų aplinka negerės.

Valentinas Mazuronis: Vienas kitam neprieštarauja. Modernios technologijos ir smulkus verslas pilnai gali gyventi kartu ir vystytis tiek didžiuosiuose miestuose, tiek regionuose. Lietuva dar turi gerai išvystytą regioninę struktūrą. To neturi nei latviai, nei estai. Tai reikia saugoti ir stiprinti. Modernios technologijos gali ir turi kurtis ir regionuose.

Gitanas Nausėda: Gerovės valstybė negali būti kuriama tik Vilniuje, Kaune ar Klaipėdoje. Be abejo, besikeičiančiame globaliame pasaulyje turime rasti savo valstybės kryptis, sritis, kurioms skiriame didelį dėmesį, ir kurios kuria aukštą pridėtinę vertę bei gerai apmokamas darbo vietas. Tai gali būti biotechnologijų mokslai, lazerių industrija, fintech, dirbtinio intelekto programos ir daugelis kitų į ateitį orientuotų sričių.

Tačiau tai jokiu būdu negali būti vienintelė valstybės kryptis. Mes privalome padėti smulkiam verslui ir regionams. Ir tai galime pasiekti įgalindami savivaldybes ir kartu sukurdami palankias sąlygas smulkaus verslo vystymuisi.  Savivaldybėms suteiktas kertinis vaidmuo įgyvendinant tolygios regionų plėtros tikslą, tačiau jos akivaizdžiai stokoja priemonių jam pasiekti. Tai ypatingai netoleruotina, atsižvelgiant į 2021-2027 m. mažėsiantį Europos Sąjungos finansinės paramos regionų atskirčiai mažinti aruodą. Vargu ar įmanoma iš esmės pakeisti verslo ir investicijų sąlygas konkrečioje savivaldybėje, disponuojant tik nekilnojamojo turto ar žemės mokesčio reguliavimo svertu.

Savivaldybėms reikia atrišti rankas parduodant ar ilgam laikui išnuomojant jų teritorijoje esančius žemės sklypus, kuriant verslui palankią infrastruktūrą, telkiant potencialius darbuotojus ir pan. Šiuo aspektu tikslinga decentralizuoti Užimtumo tarnybos ir Nacionalinės žemės tarnybos veiklą, perduodant joms daugiau galių priimant sprendimus dėl Sanglaudos fondų panaudojimo. Regionų politikos formavimu užsiimantį padalinį Vidaus reikalų ministerijoje reikėtų perkelti į Ūkio ministeriją, kadangi tik tokiu atveju būtų koordinuotai sprendžiamos verslo konkurencingumo ir regionų atskirties problemos.

Centrinės valdžios vaidmuo – nustatyti tokias žaidimo sąlygas, kad savivaldybės konkuruotų dėl geresnių gyvenimo sąlygų savo teritorijoje ir tai pagal lengvai interpretuojamus rodiklius galėtų įvertinti rinkėjas, eidamas prie balsavimo urnos. Savivaldybė vėl privalo tapti Savivaldybės įstatymo subjektu.   

Kalbant apie pagalbą smulkiam verslui, vienas kertinių mano siūlymų yra 3 metų „mokesčių atostogos“, kai naujai sukurtas smulkus verslas atleidžiamas nuo mokesčių. Manau, tai galėtų paskatinti žmones aktyviau imtis verslo, grįžti iš užsienio tam, kad kurtų Lietuvoje.

Ankstesnius atsakymus galite skaityti čia

 

Kandidatai į prezidentus – apie pasirinkimą tarp ES ir NATO ir kur šalies ateitis – didžiuosiuose miestuose ar regionuose?
sfgdfg
  • .
    To Top