Keturi mėnesiai karo Ukrainoje ir nepataisomai suluošinti milijonai gyvenimų. Kaimyninių šalių vienybė ir noras padėti ukrainiečiams graudina iki pat širdies gelmių bei parodo tikrą žmogiškumą. „Per blogio tamsą gimsta šviesa“ – sako 23 metus Lietuvos kariuomenei paskyręs viršila Gintautas Mauricas. Prieš pusantrų metų baigęs tarnybą kariuomenėje G.Mauricas sako nedvejodamas susiruošė į Ukrainą su planu dalintis savo karinėmis žiniomis ir mokinti ukrainiečius gynybos. G.Maurico vadovaujama „Lukšų vyrai“ organizacija tapo reikšmingu vardu vakarų Ukrainoje.
Gintautas Mauricas, „Lukšų vyrai” steigėjas
– Gintautai, koks buvo jūsų kelionės į Ukrainą tikslas?
– Mano ryšiai iš tarnybos laikų padėjo suburti karo instruktorių ratą, kurie degančiom širdim, neatlygintinai atvyko į Ukrainą dirbti. „Lukšų vyrų“ gretose turime lietuvių, suomių, britų, airių, amerikiečių instruktorių. Mūsų mokymuose dalyvauja karinės patirties neturintys vyrai, bet jie labai imlūs ir motyvuoti. Nemačiau tokio, kuris mokymuose turėtų tinkamą aprangą ir avalynę, tikiuosi, kad kažkas juos tuo aprūpina prieš siunčiant į frontą, bet nesu tuo tikras. Kartu su mūsų mokymų misija natūraliai prasidėjo ir kita veikla – humanitarinė pagalba. Reikalingi dronai ir karinė ekipuotė, jų parūpinimas yra sudėtingas, daiktai brangūs, o poreikis milžiniškas. Specifikuojam ko labiausiai reikia, viešinam sąrašus daiktų, ieškom tiekėjų, rėmėjų, transportuojam patys, pasirūpinam, kad siuntiniai atitektų tiesiai ten, kur jų reikia labiausiai. Visa tai atlieka „Lukšų vyrų“ savanoriai.
– Jėgas atgauti atvykote į Švediją, ji jums – nauja šalis. Ar pastebite visuomenės požiūrio į karą skirtumus Lietuvoje ir Švedijoje?
– Po trijų mėnesių Ukrainoje poilsis yra būtinas tiek man, tiek kitiems instruktoriams. Visi turi savo gyvenimus, darbus ir šeimas, todėl stengiamės keisti vieni kitus. Visiškai atsitraukti nepavyksta, karas nesibaigė. Švedams karo patirtis yra tolima, okupuoti jie nebuvo, todėl lietuvių atjauta ukrainiečiams ir karo baimė yra kur kas didesnė. Švedai orientuojasi į humanitarinę pagalbą Ukrainai ir kalbėtis su jais apie karinius mokymus, amunicijos pirkimą, yra sudėtinga. Išsigąsta visko, kad gali žudyti (šiuo atveju ginantis), bet karo su humanitarine pagalba nelaimėsi. Visuomenės ir žiniasklaidos požiūris keičiasi greitai, nes ilgai karo baisybių nepakelsi. Atsirado naujas žiaurumo ribų suvokimas, priprantama ir net pavargstama nuo antraščių apie karą.
„Lukšų vyrų” misija Ukrainoje
– Be karinių mokymų Ukrainoje „Lukšų vyrai“ padarė didelius darbus: ženkliai pagerino savanorių karo virtuvės Lvive darbo sąlygas, nupirko krovininį automobilį maisto tiekimui į frontą, vežti medikamentai į Odesą, kariams perduotas solidus skaičius keturračių bei žvalgybai skirtų dronų, karinė ekipuotė. Savo socialinių tinklų pranešimuose ne kartą dėkojote užsienio lietuviams, koks jų noras remti pagalbos organizacijas Ukrainoje?
– Užsienio lietuviai yra aktyvūs remėjai ir tai tik įrodo kaip mes mylime laisvę, nepriimam jos kaip savaime suprantamo dalyko, ką drįsiu sakyti, kad pastebiu pas švedus. Lietuviai, nežiūrint kur jie gyvena, prisimena kovą už laisvę, ją saugo ir gina, Ukrainiečių taip kaip savo, nes kariauti svetimoje žemėje yra geriau nei savojoje – kaip šaltai tai beskambėtų. Kodėl, pavyzdžiui, Švedijos lietuviai renkasi remti „Lukšų vyrus“ – lietuvišką organizaciją – o ne kurią nors švedišką, tikriausiai, dėl artimesnio ryšio su savais, tomis pačiomis akimis matomo karo ir didžiavimosi, kad lietuviai – savi – vyksta į Ukrainą padėti. Paskutiniu metu sumažėjo žmonių motyvacija padėti, sumažėjo lėšų, savanorių, tai liūdna, bet natūralu. Karo įtampa yra sudėtinga tiek ukrainiečiams, tiek pagalbos organizacijoms. Išryškėja neviltis, nenoras veikti, nuovargis, pyktis, iš to gimsta ginčai, klaidos, skandalai ir nepasitikėjimas vieni kitais. Sunkus laikas, reikalaujantis daug vidinės stiprybės eiti savo keliu ir daryti gerus darbus, bet… „Razom do peremogi“.
„Lukšų vyrų” misija Ukrainoje
– Man pačiai teko lankytis pas jus Lutske ir kartu vykti į Lvivą, mačiau jūsų darbo krūvį, bet labiausiai įspūdį paliko vietinių jums rodoma pagarba ir vertinimas to, ką darote.
– Ukrainoje pagalbos poreikis yra milžiniškas. Dauguma galvoja, kad Ukrainai padėti gali tik aukščiausi politiniai sprendimai, bet taip nėra. Realiam laike, kur matai žmogaus akis, gali iš rankų į rankas perduoti į frontą siunčiamam vyrui būtinus daiktus, jį apmokinti ir padrąsinti – politika to nepasiekia, o tu gali.
Kalbino Vaida Strazda
Foto iš „Lukšų vyrai” Facebook paskyros.
„Lukšų vyrai” Ukrainos žiniasklaidoje:
https://www.youtube.com/watch?v=ZJ-Vl3VwPP4
https://www.facebook.com/mediaavers/videos/5117459091670619
