Lietuvos vadovai ir atsakingos institucijos privalo užtikrinti, kad mažųjų Lietuvos piliečių interesai ir teisės būtų ginamos ir už šalies ribų.
Tačiau jau ilgai matome, kad to padaryti – nesugebama. Tą įrodo Norvegijos atvejis, kai Lietuva nėra pajėgi, o gal tiesiog nededa pakankamai pastangų, sugrąžinti vaikų tarnybų atimtus nepilnamečius piliečius į gimtąją šalį. Konkrečiai kalbu apie iš lietuvės mamos Norvegijoje atimtą sūnų Gabrielių, dėl kurio eilinį kartą kreipiausi į aukščiausius mūsų šalies pareigūnus. Deja, vėl likau neišgirstas, neišgirsta liko ir vaiko motina, netgi močiutė, kuriai mūsų šalies vaikų kontrolieriai jau patikėjo vaiko globą. Tik vaikas likęs ten, Norvegijoje, ir pargabenti jo mūsų užsienio reikalų ministras nesiteikia – verčiau pasirengęs marškinius nusiplėšti dėl į Europą plūstančių pabėgėlių, vietoje to, kad pasirūpintų savo piliečių teisių apsauga. Nežinau, ar iš lietuvių šeimų vaikai atimami pelnytai, ar ne, bet kol kas aišku viena – beveik visi tėvai teigė, kad beveik jokios pagalbos iš Lietuvos ambasados nesulaukė.
Nesulaukė pagalbos ir čia Lietuvoje, nors tikriausiai kreipėsi į visas įmanomas institucijas ir pareigūnus. Tuo tarpu Norvegija sakosi besivadovaujanti savo įstatymais. Bet leiskite paklausti, ar šalis neturi teisės susigrąžinti savo piliečio? Ar ne valstybė turi padėti jam visais įmanomais būdais? Ir galiausiai, kaip mes kovojame? Niekaip. Visai neseniai Norvegijos vaikų teisių ir lygybės ministrė Solveig Horne pasakė, kad „Norvegija turėtų apsvarstyti galimybę vaikus grąžinti artimiesiems jų gimtojoje šalyje“, nors prieš tai apie tokias galimybes net nesileido į kalbas.
Politinis klimatas Norvegijoje šiuo klausimu keičiasi. Po šio ministrės pareiškimo aktyviai sureagavo Lenkija, išsiųsdama Norvegijai notą ir čia ji pasiekė teigiamų rezultatų – Norvegija pranešė, kad nuo šiol apie kiekvieną įvykusį incidentą susijusį su jų vaikais praneš Lenkijos konsului. Iki šiol Norvegija netaikė sau pareigos informuoti užsienio šalies atstovybę, kad jų pilietis perimamas į Norvegijos globą. Nors tai mažas kaimynės Lenkijos pasiekimas, tačiau kontaktas jau užmegztas ir Norvegija pradeda kalbėti apie tam tikrą bendradarbiavimą šiuo klausimu, ko prieš tai nebuvo.
Lenkai kovoja dėl savo piliečių vaikų teisių, o mes sėdime sudėję rankas. Gal L. Linkevičius, kaip Lietuvos užsienio reikalų ministras, matydamas Lenkijos pavyzdį, irgi pagaliau teiksis pradėti dirbti savo darbą, t. y. ginti ir atstovauti mūsų tautiečius užsienyje? Jeigu ministras trypčioja vietoje, iniciatyvos reikia imtis iš kito galo. Darbo partija nesėdi sudėjusi rankų ir siekia, kad Lietuvos įstatymai keistųsi, vaikų teisės užsienyje būtų ginamos aktyviau. Seimas po pateikimo jau pritarė mūsų siūlomam Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstatymo pakeitimo projektui, kuriuo kontrolieriui būtų suteikti įgaliojimai ir sudarytos optimalios sąlygos bei galimybės ginti vaiko teises, jo teisėtus interesus ne tik Lietuvoje, bet ir užsienio valstybėse.
Taip užtikrintume, jog Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus kompetencijos nesibaigtų ties mūsų valstybės sienomis. Nors teoriškai to nereikėjo, tam turime Užsienio reikalų ministeriją, bet ką daugiau daryti jeigu šiai institucijai paprastų Lietuvos žmonių išgyvenimai nė motais? Lietuvos Konstitucijos 13 straipsnis sako: „Lietuvos valstybė globoja savo piliečius užsienyje“. Tai gal pagaliau pradėkime gerbti savo šalies pagrindinį įstatymą ir imkimės konkrečių veiksmų, ponas užsienio reikalų ministre? Juk kalbame apie mūsų šalies ateitį, apie mūsų vaikus.
